Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kenė išveda skirtumą tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo kaip skirtumą tarp avances primitives [pirminių avansų] ir avances annuelles [kasmetinių avansų]. Jis teisingai vaizduoja šį skirtumą kaip skirtumą tik gamybinio, t. y. į betarpišką gamybos procesą įjungto, kapitalo ribose. Bet kadangi jam vienintelis tikrai gamybinis kapitalas yra kapitalas, panaudojamas žemės ūkyje, t. y. žemės nuomininko kapitalas, tai ir šie skirtumai pasireiškia tik žemės nuomininko kapitalo atžvilgiu. Tuo pačiu paaiškinama, kodėl jis vienai kapitalo daliai ima metinį apyvartos periodą, kitai — ilgesnį (dešimties metų). Vystydami toliau savo teoriją, fiziokratai šiuos skirtumus pradėjo taikyti ir kitoms kapitalo rūšims, pramoniniam kapitalui aplamai. Visuomenei skirtumas tarp kasmetinių ir daugiamečių avansų yra toks svarbus, kad daugelis ekonomistų net po Adomo Smito grįždavo prie šio apibrėžimo.
Skirtumas tarp abiejų avansų rūšių atsiranda tik tuomet, kai avansuotieji pinigai yra paversti gamybinio kapitalo elementais. Šis skirtumas pasireiškia vien tik gamybinio kapitalo rėmuose. Dėl to Kenei neateina į galvą priskirti pinigus prie pirminių arba prie kasmetinių avansų. Kaip avansai gamybai,— t. y. kaip gamybinis kapitalas,— abi avansų rūšys priešpastatomos tiek pinigams, tiek ir rinkoje esančioms prekėms. Toliau, Kenė teisingai suveda skirtumą tarp šių dviejų gamybinio kapitalo elementų į skirtingus būdus, kuriais šie elementai įeina į pagaminto produkto vertę, vadinasi, į skirtingus būdus, kuriais jų vertė cirkuliuoja kartu su produkto verte, vadinasi, ir į skirtingus jų padengimo arba jų atgaminimo būdus, kai vieno elemento vertė padengiama kasmet ištisai, o kito vertė — dalimis, per ilgesnius laiko tarpus(23).
Vienintelė pažanga, kurią pasiekė Adomas Smitas, yra nurodytųjų kategorijų apibendrinimas. Jis priskiria jas jau ne tik specialiai kapitalo formai, žemės nuomininko kapitalui, bet ir aplamai kiekvienai gamybinio kapitalo formai. Iš to jau savaime išeina, kad vieton iš žemės ūkio paimto kasmetinės ir daugiametės apyvartos skirtingumo stoja įvairialaikių apyvartų skirtingumas aplamai, tad pagrindinio kapitalo apyvarta visada apima daugiau kaip vieną apyvartinio kapitalo apyvartą, vis vien, ar ši pastaroji trunka vienerius metus, daugiau kaip metus ar mažiau kaip metus. Tuo būdu Smitas avances annuelles [kasmetinius avansus] paverčia apyvartiniu, o avances primitives [pirminius avansus] — pagrindiniu kapitalu. Bet šiuo kategorijų apibendrinimu ir apsiriboja jo padaryta pažanga. O tuo atžvilgiu, kaip jis tai padaro, jis žymiai atsilieka nuo Kenės.
Jau tas šiurkščiai empirinis metodas, kuriuo Smitas pradeda savo tyrinėjimą, sukelia neaiškumą: «Yra du skirtingi būdai, kuriais kapitalas gali būti naudojamas, kad jis savo savininkui duotų pajamas arba pelną» («Wealth of Nations», II knyga, I skirsnis, 189 psl. Aberdeen leid., 1848). [Žr. Адам Смит: «Богатство народов», I t., Соцэкгиз, 1935, 231 psl.]
Būdai, kuriais galima įdėti vertę, kad ji funkcionuotų kaip kapitalas, duotų savo savininkui pridedamąją vertę, yra tokie pat skirtingi, tokie pat įvairūs, kaip ir kapitalo įdėjimo sferos. Tai yra klausimas dėl įvairių gamybos šakų, į kurias gali būti įdėtas kapitalas. Bet šitaip suformuluotas klausimas siekia dar toliau. Jis apima ir klausimą, kokiu būdu vertė, jeigu ji net neįdėta kaip gamybinis kapitalas, gali savo savininkui funkcionuoti kaip kapitalas, pvz., kaip palūkanas duodantis kapitalas, pirklinis kapitalas ir t. t. Taigi, mes čia esame be galo nutolę nuo tikrojo analizės objekto, būtent nuo klausimo: kokiu būdu gamybinio kapitalo pasidalijimas į įvairius jo elementus veikia jų apyvartą, nepriklausomai nuo jų panaudojimo sferų skirtingumo.
Adomas Smitas ten pat toliau rašo: «Pirma, jis gali būti panaudotas produktams žemėje išauginti, manufaktūroje pagaminti arba pirkti ir vėl jiems parduoti su pelnu». [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 231 psl.] A. Smitas čia mums tik tepasako, kad kapitalas gali būti panaudotas žemės ūkyje, manufaktūroje ir prekyboje. Vadinasi, jis tekalba tik apie įvairias kapitalo įdėjimo sferas ir, tarp kita ko, apie tokias, kur, kaip prekyboje, kapitalas neįeina į betarpišką gamybos procesą, vadinasi, nefunkcionuoja kaip gamybinis kapitalas. Tuo pačiu jis pasitraukia nuo to pagrindo, kuriuo rėmėsi fiziokratai, nustatydami atskirų gamybinio kapitalo dalių skirtingumus ir jų įtaką apyvartos pobūdžiui. Negana to, jis tuojau pat pateikia kaip pavyzdį pirklinį kapitalą, nors šiuo atveju kalbama vien tik apie gamybinio kapitalo dalių skirtingumus produkto ir vertės kūrimo procese, kurie savo ruožtu sukelia kapitalo apyvartos ir jo atgaminimo skirtingumus.
Jis toliau rašo: «Tuo būdu naudojamas kapitalas neduoda savo savininkui pajamų arba pelno, kol jis pasilieka jo nuosavybė arba išlaiko savo ankstesnę formą». [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 231 psl.] «Tuo būdu naudojamas kapitalas»! Bet juk Smitas kalba apie kapitalą, įdėtą į žemės ūkį arba pramonę, ir toliau teigia, kad tuo būdu įdėtas kapitalas dalijasi į pagrindinį ir apyvartinį! Vadinasi, kapitalo naudojimas nurodytuoju būdu negali savaime jo padaryti nei pagrindiniu, nei apyvartiniu.
O gal jis nori pasakyti, kad kapitalas, naudojamas prekėms gaminti ir toms prekėms parduoti su pelnu, pavirtęs prekėmis, turi būti parduotas ir parduodant, pirma, pereiti iš pardavėjo nuosavybės į pirkėjo nuosavybę, antra, pakeisti savo natūralinę prekės formą į piniginę formą, ir kad kapitalas dėl to savo savininkui yra be naudos, kol jis pasilieka jo nuosavybė arba išlaiko — savininkui — tą pačią formą? Tačiau tada visas reikalas yra šitoks: ta pati kapitalo vertė, kuri anksčiau funkcionavo gamybinio kapitalo forma, priklausančia gamybos procesui, dabar funkcionuoja kaip prekinis kapitalas ir piniginis kapitalas,— formomis, priklausančiomis cirkuliacijos procesui,— ir dėl to jau nebėra nei pagrindinis, nei apyvartinis kapitalas. Ir tai vienodai liečia tiek tuos vertės elementus, kuriuos prijungia žaliavos bei pagalbinės medžiagos, vadinasi, apyvartinis kapitalas, tiek ir tuos, kurie prijungiami nusidėvint darbo priemonėms, vadinasi, prijungiami pagrindinio kapitalo. Tuo būdu mes ir čia nė kiek neišsiaiškinome skirtumo tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo.
Toliau: «Pirklio prekės jam neduoda pajamų arba pelno, kol jis jų neparduos už pinigus, o pinigai jam tiek pat mažai teduoda, kol jie vėl nebus išmainyti į prekes. Jo kapitalas nuolat pasitraukia nuo jo viena forma ir sugrįžta jam kita forma, ir tik dėl tokios cirkuliacijos, arba paeiliui vykstančių mainų aktų, jis gali jam duoti tam tikrą pelną. Dėl to tokius kapitalus galima visiškai teisingai pavadinti apyvartiniais kapitalais». [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 231 psl.]
A. Smitas apyvartiniu kapitalu čia vadina tai, ką aš siūlau vadinti cirkuliacijos kapitalu. Tai — kapitalas ta forma, kuri savybinga cirkuliacijos procesui, tam formų pasikeitimui, kuris vyksta per mainus (medžiagos pasikeitimas ir savininko pasikeitimas), vadinasi, tai — prekinis ir piniginis kapitalas priešingai gamybiniam kapitalui, tai kapitalo formai, kuri savybinga gamybos procesui. Tai ne dvi skirtingos rūšys, į kurias pramoninis kapitalistas dalija savo kapitalą, bet skirtingos formos, kurias ta pati avansuotoji kapitalo vertė, išeidama savo curriculum vitae [gyvenimo kelią], paeiliui nuolat įgauna ir vėl nusimeta. A. Smitas tai painioja,— ir tai yra didelis žingsnis atgal palyginti su fiziokratais,— su tais formos skirtingumais, kurie atsiranda kapitalo vertės, iš eilės išeinančios savo apytakos stadijas, cirkuliacijos ribose, atsiranda tuo metu, kai kapitalo vertė turi gamybinio kapitalo formą, ir atsiranda kaip tik dėl to, kad įvairūs gamybinio kapitalo elementai skirtingai dalyvauja vertės kūrimo procese ir skirtingai perkelia savo vertę į produktą. Vėliau mes išnagrinėsime pasekmes, kurias sukelia šis gamybinio kapitalo ir cirkuliacijos sferoje esančio kapitalo (prekinio ir piniginio kapitalo), iš vienos pusės, ir pagrindinio ir apyvartinio kapitalo — iš antros, supainiojimas iš pačių pagrindų. Kapitalo vertė, avansuota pagrindiniam kapitalui, lygiai taip pat cirkuliuoja kartu su produktu, kaip ir vertė, avansuota apyvartiniam kapitalui, ir, vykstant prekinio kapitalo cirkuliacijai, pirmoji lygiai taip pat pavirsta piniginiu kapitalu, kaip ir antroji. Skirtumas atsiranda tik dėl to, kad pagrindinio kapitalo vertė cirkuliuoja dalimis ir, vadinasi, taip pat dalimis, per ilgesnius ar trumpesnius periodus, turi būti padengiama, atgaminama savo natūraline forma.
Kad A. Smitas čia apyvartiniu kapitalu laiko ne ką kita, kaip tik cirkuliacijos kapitalą, t. y. kapitalo vertę cirkuliacijos procesui priklausančiomis jos formomis (prekinis kapitalas ir piniginis kapitalas), įrodo jo labai nevykusiai parinktas pavyzdys. Jis kaip pavyzdį ima tą kapitalo rūšį, kuri visiškai nepriklauso gamybos procesui, bet egzistuoja vien tik cirkuliacijos sferoje, susideda tik iš cirkuliacijos kapitalo: jis ima pirklinį kapitalą.
Kaip absurdiška yra pradėti pavyzdžiu, kuriame kapitalas aplamai figūruoja ne kaip gamybinis kapitalas, jis pats sako tuojau po to: «Pirklio kapitalas ištisai yra apyvartinis kapitalas». [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 232 psl.] Bet, kaip mes vėliau sužinome, skirtumas tarp apyvartinio ir pagrindinio kapitalo pats juk išplaukia iš esminių skirtingumų, glūdinčių pačiame gamybiniame kapitale. Iš vienos pusės, A. Smitas turi galvoje fiziokratų nustatytą skirtingumą, iš antros pusės, skirtingas formas, kurias kapitalo vertė įgauna savo apytakos procese. Ir viena ir antra jis suplaka į vieną margą krūvą.
Tačiau kokiu būdu pelnas gali atsirasti dėl pinigų ir prekės formų kaitos, dėl paprasto vertės pavirtimo iš vienos iš šių formų į kitą, pasilieka absoliučiai nesuprantama. Ir išaiškinti tai absoliučiai neįmanoma, kadangi Smitas pradeda nuo pirklinio kapitalo, kuris funkcionuoja tik cirkuliacijos sferoje. Mes dar prie to sugrįšime, o tuo tarpu paklausykime, ką jis sako apie pagrindinį kapitalą:
«Antra, kapitalas gali būti panaudotas pagerinti žemei, pirkti naudingoms mašinoms ir darbo įrankiams arba panašiems daiktams, kurie duoda pajamas arba pelną, nekeisdami savininko arba toliau necirkuliuodami. Dėl to tokius kapitalus visiškai pagrįstai galima pavadinti pagrindiniais kapitalais. Įvairiuose versluose reikalingas labai skirtingas santykis tarp juose naudojamų pagrindinių ir apyvartinių kapitalų… Tam tikra kiekvieno amatininko arba fabrikanto kapitalo dalis turi būti įdėta į jo darbo įrankius. Tačiau ši dalis vienuose versluose yra labai maža, o kituose labai didelė… Bet užtat žymiai didesnė visų tokių amatininkų» (kaip siuvėjai, batsiuviai, audėjai) «kapitalo dalis cirkuliuoja jų darbininkų darbo užmokesčio arba jų suvartojamų medžiagų kainos pavidalu ir su pelnu apmokama realizuojant gaminių kainą». [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 232 psl.]
Jau nekalbant apie vaikišką pelno šaltinio apibrėžimą, tų teiginių silpnumas ir painiava jau matyti štai iš ko: pvz., mašinų fabrikantui mašina yra produktas, kuris cirkuliuoja kaip prekinis kapitalas, vadinasi, kalbant A. Smito žodžiais, «atsiskiria, keičia savininką, cirkuliuoja toliau». Šiuo atveju mašina pagal jo paties apibrėžimą būtų ne pagrindinis, bet apyvartinis kapitalas. Ši painiava ir vėl kyla dėl to, kad Smitas pagrindinio ir apyvartinio kapitalo skirtingumą, kuris atsiranda dėl nevienodo įvairių gamybinio kapitalo elementų cirkuliavimo, painioja su skirtingomis formomis, kurias išeina tas pats kapitalas, gamybos proceso ribose funkcionuodamas kaip gamybinis kapitalas, o cirkuliacijos sferoje — kaip cirkuliacijos kapitalas, t. y. kaip prekinis kapitalas arba kaip piniginis kapitalas. Tuo būdu tie patys daiktai, priklausomai nuo vietos, kurią jie užima kapitalo gyvenimo procese, pasak A. Smito, gali funkcionuoti ir kaip pagrindinis kapitalas (kaip darbo priemonės, gamybinio kapitalo elementai) ir kaip «apyvartinis» kapitalas, prekinis kapitalas (kaip produktas, išstumtas iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą).
Bet A. Smitas staiga keičia pačius kapitalo padalijimo pagrindus ir pradeda prieštarauti tam, nuo ko keliomis eilutėmis aukščiau jis pradėjo visą tyrinėjimą. Mes turime galvoje sakinį: «Yra du skirtingi būdai, kuriais kapitalas gali būti naudojamas, kad jis savo savininkui duotų pajamas arba pelną», t. y. jį galima naudoti arba kaip apyvartinį, arba kaip pagrindinį kapitalą. Čia, aišku, turimi galvoje skirtingi įvairių vienas nuo kito nepriklausomų kapitalų panaudojimo būdai, pvz., kapitalai gali būti įdėti arba į pramonę, arba į žemės ūkį. Bet toliau mes skaitome: «Įvairiuose versluose reikalingas labai skirtingas santykis tarp juose naudojamų pagrindinių ir apyvartinių kapitalų». Dabar pagrindinis ir apyvartinis kapitalas jau yra nebe įvairūs savarankiški kapitalo įdėjimai, bet įvairios to paties gamybinio kapitalo dalys, kurios įvairiose kapitalo įdėjimo sferose sudaro įvairias jo visuminės vertės dalis. Vadinasi, tai — skirtingumai, kurie atsiranda iš atitinkamo paties gamybinio kapitalo padalijimo ir todėl jų esti tiktai gamybinio kapitalo atžvilgiu. Bet tam vėl prieštarauja ta aplinkybė, kad prekybinis kapitalas, kaip vien tik apyvartinis kapitalas, priešpastatomas pagrindiniam,— nes A. Smitas sako: «Pirklio kapitalas ištisai yra apyvartinis kapitalas». Iš tikrųjų tai yra kapitalas, funkcionuojantis tik cirkuliacijos sferoje, ir kaip toks jis aplamai stovi priešais gamybinį kapitalą, įjungtą į gamybos procesą, bet kaip tik todėl jis kaip tekamoji (apyvartinė) gamybinio kapitalo sudėtinė dalis negali būti priešpastatomas pagrindinei gamybinio kapitalo sudėtinei daliai.
Savo pateikiamuose pavyzdžiuose Smitas pagrindiniu kapitalu laiko instruments of trade [darbo įrankius], apyvartiniu kapitalu — tą kapitalo dalį, kuri įdėta į darbo užmokestį ir žaliavas, čia įskaitant ir pagalbines medžiagas («repaid with a profit by the price of the work» [«su pelnu apmokama realizuojant gaminių kainą»]).
Taigi, čia Smitui pirmiausia pradinis taškas yra įvairūs darbo proceso sudėtiniai elementai: darbo jėga (darbas) ir žaliavos, iš vienos pusės, darbo įrankiai — iš antros pusės. Bet šie darbo proceso sudėtiniai elementai yra kapitalo sudėtinės dalys, nes jiems yra sunaudota tam tikra vertės suma, kuri turi funkcionuoti kaip kapitalas. Tiek jie yra gamybinio, t. y. gamybos procese funkcionuojančio, kapitalo medžiaginiai elementai, jo egzistavimo būdai. Kodėl gi viena dalis vadinama pagrindine? Dėl to, kad «tam tikra kapitalo dalis turi būti įdėta į darbo įrankius». Bet juk kita jo dalis taip pat įdėta į darbo užmokestį ir žaliavas. Toliau, mašinos ir «darbo įrankiai… panašūs daiktai… duoda pajamas arba pelną, nekeisdami savininko [without changing masters] arba toliau necirkuliuodami. Dėl to tokius kapitalus visiškai pagrįstai galima pavadinti pagrindiniais kapitalais».
Kaip pavyzdį paimkime kalnakasybą. Žaliava čia visai nepanaudojama, nes darbo objektas, pvz., varis, yra gamtos produktas, kuris darbu dar turi būti gautas. Varis, kuris dar tiktai turi būti gautas, būdamas proceso produktas, kuris vėliau cirkuliuos kaip prekė, atitinkamai kaip prekinis kapitalas, nesudaro gamybinio kapitalo elemento. Jokia kapitalo vertės dalis nėra įdėta į varį. Iš antros pusės, kiti gamybos proceso elementai, darbo jėga ir pagalbinės medžiagos, kaip anglis, vanduo ir t. t., medžiagiškai taip pat neįeina į produktą. Anglis suvartojama ištisai, ir tiktai jos vertė įeina į produktą, visiškai taip pat, kaip į produktą įeina mašinos ir t. t. vertės dalis. Pagaliau darbininkas produkto, vario, atžvilgiu pasilieka toks pat savarankiškas, kaip ir mašina. Tiktai vertė, pagaminta jo darbu, dabar yra vario vertės sudėtinė dalis. Tuo būdu šiame pavyzdyje nė viena iš gamybinio kapitalo sudėtinių dalių nepereina į kito savininko (masters) rankas ir nė viena toliau necirkuliuoja, nes nė viena iš jų medžiagiškai neįeina į produktą. Kurgi čia lieka vietos apyvartiniam kapitalui? Paties A. Smito apibrėžimu, visas kapitalas, sunaudojamas vario rūdynams eksploatuoti, susidėtų vien tik iš pagrindinio kapitalo.
Paimkime, iš antros pusės, pramonę, panaudojančią žaliavas, kurios sudaro produkto substanciją, ir, toliau, pagalbines medžiagas, kurios fiziškai, o ne tiktai pagal vertę, įeina į produktą, kaip, pvz., akmens anglis, naudojama kūrenimui. Kartu su produktu, pvz., verpalais, žaliava, iš kurios produktas susideda, medvilnė, pereina į kito savininko rankas ir pereina iš gamybos proceso į vartojimo procesą. Bet kol medvilnė funkcionuoja kaip gamybinio kapitalo elementas, savininkas jos neparduoda, bet ją apdirba, verčia daryti iš jos verpalus. Savininkas medvilnės nepaleidžia iš rankų. Arba, vartojant labai neteisingą ir trivialų A. Smito posakį, savininkas negauna pelno, by parting with it, by its changing masters, or by circulating it [skirdamasis su produktu, produktui keičiant savininką, arba paleisdamas jį į cirkuliaciją]. Jis taip pat neleidžia į cirkuliaciją savo medžiagų, kaip ir mašinų. Jos yra įtvirtintos gamybos procese visiškai taip pat, kaip verpimo mašinos ir fabrikų pastatai. Juk dalis gamybinio kapitalo turi būti nuolat įtvirtinta anglies, medvilnės ir t. t. forma, kaip ir darbo priemonių forma. Skirtumas tėra tik tas, kad, pvz., savaitinei verpalų gamybai reikalinga medvilnė, anglis ir t. t. ištisai yra suvartojama savaitiniam produktui pagaminti ir, vadinasi, nuolat turi būti pakeičiama naujais medvilnės, anglies ir t. t. egzemplioriais, tuo būdu šie gamybinio kapitalo elementai, nors jie savo rūšimi lieka tolygūs, nuolat susideda iš naujų tos pačios rūšies egzempliorių, o ta pati atskira verpimo mašina, tas pats atskiras fabriko pastatas ir toliau dalyvauja ištisoje eilėje pakartotinių savaitinių gamybos procesų, nebūdami pakeičiami naujais savo rūšies egzemplioriais. Kaip gamybinio kapitalo elementai, visos jo sudėtinės dalys yra nuolat įtvirtintos gamybos procese, nes be jų pastarasis negali vykti. Ir visi gamybinio kapitalo elementai, pagrindiniai ir apyvartiniai, sudarydami gamybinį kapitalą, vienodai stovi priešais cirkuliacijos kapitalą, t. y. prekinį kapitalą ir piniginį kapitalą.
Tas pat liečia ir darbo jėgą. Dalis gamybinio kapitalo nuolat turi būti įdėta į ją, be to, tas pats kapitalistas palyginti ilgą laiką vartoja tas pačias, tarpusavyje tolygias darbo jėgas, panašiai kaip jis vartoja tas pačias mašinas. Skirtumą tarp darbo jėgos ir mašinos sudaro ne tai, kad mašina perkama kartą visam laikui (to nėra, pvz., tada, kai mašina perkama išsimokėtinai), o darbininkas ne visam laikui, bet tai, kad darbininko sunaudojamas darbas ištisai įeina į produkto vertę, o mašinos vertė — tik dalimis.
Smitas painioja įvairius apibrėžimus, apibūdindamas šiais žodžiais apyvartinį kapitalą priešingai pagrindiniam: «Tuo būdu naudojamas kapitalas neduoda savo savininkui pajamų arba pelno, kol jis pasilieka jo nuosavybė arba išlaiko savo ankstesnę formą». Jis prilygina tą grynai formalią prekės metamorfozę, kurią produktas, prekinis kapitalas, išeina cirkuliacijos sferoje ir kuri tarpininkauja prekių perėjimui iš rankų į rankas, tai fizinei metamorfozei, kurią įvairūs gamybinio kapitalo elementai išeina gamybos proceso metu. Prekės pavertimą pinigais ir pinigų pavertimą preke, pirkimą ir pardavimą, jis be tolesnio svarstymo čia suplaka su gamybos elementų pavertimu į produktą. Kaip pavyzdys jo pateiktas apyvartinis kapitalas yra pirklinis kapitalas, pavirstąs iš prekės pinigais, iš pinigų preke, tai — formų kaita, savybinga prekinei cirkuliacijai: Pr—P—Pr. Bet tokia cirkuliacijoje vykstanti formų kaita funkcionuojančiam pramoniniam kapitalui turi tą reikšmę, kad prekės, į kurias atgal paverčiami pinigai, yra gamybos elementai (darbo priemonės ir darbo jėga); vadinasi, nurodytoji formų kaita sąlygoja pramoninio kapitalo funkcionavimo nenutrūkstamumą, sąlygoja gamybos procesą kaip nenutrūkstamą procesą, arba kaip reprodukcijos procesą. Visa ši formų kaita vyksta cirkuliacijoje; kaip tik ši formų kaita tarpininkauja tikrajam prekių perėjimui iš vienų rankų į kitas. Priešingai, metamorfozės, kurias gamybinis kapitalas išeina savo gamybos proceso ribose, yra darbo procesui savybingos metamorfozės, reikalingos tam, kad gamybos elementai būtų paversti produktu, kurį numatyta pagaminti. A. Smitas sustoja ties tuo, kad dalis gamybos priemonių (darbo priemonės tikrąja šio žodžio prasme) tarnauja darbo procese (ką jis neteisingai išreiškia žodžiais: «yield a profit to their master» [«duoda pelną savo savininkui»]), nekeisdama savo natūralinės formos, nusidėvėdama tik palaipsniui; o kita dalis, medžiagos, kinta ir kaip tik dėl šio kitimo atlieka savo kaip gamybos priemonių paskirtį. Tačiau šis skirtingas vaidmuo, kurį gamybinio kapitalo elementai vaidina darbo procese, sudaro tik pradinį tašką skirtumo tarp pagrindinio ir nepagrindinio kapitalo, bet ne patį šį skirtumą, kaip jau aišku iš to, kad tas skirtumas vienodu mastu egzistuoja visiems gamybos būdams, kapitalistiniams ir nekapitalistiniams. Bet šį skirtingą medžiaginį santykį atitinka tam tikri vertės perėjimo į produktą būdai, o pastaruosius savo ruožtu atitinka skirtingas vertės padengimas parduodant produktą; ir vien tai sudaro aną skirtumą. Tuo būdu kapitalas yra pagrindinis ne todėl, kad jis įtvirtintas darbo priemonėse, bet todėl, kad dalis jo vertės, įdėtos į darbo priemones, pasilieka įtvirtinta jose, kai kita dalis cirkuliuoja kaip produkto vertės sudėtinė dalis.
«Jeigu jis (kapitalas) naudojamas pelnui ateityje gauti, jis turi jį duoti arba likdamas pas savininką, arba pereidamas į kitas rankas. Pirmuoju atveju tai yra pagrindinis, antruoju — apyvartinis kapitalas» (189 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 237 psl.]
Pirmiausia čia krinta į akis šiurkščiai empirinis pelno supratimas, kuris atspindi paplitusias vidutiniško kapitalisto pažiūras ir visiškai prieštarauja gilesnei ezoterinei A. Smito pažiūrai. Produkto kainoje padengiama tiek medžiagų kaina, tiek ir darbo jėgos kaina, bet kartu ir toji darbo įrankių vertės dalis, kuri perkeliama į produktą dėl jų nusidėvėjimo. Iš šio padengimo jokiu būdu dar nesusidaro pelnas. Priklausomai nuo to, ar produktui pagaminti avansuota vertė yra padengiama, tą produktą parduodant, ištisai ar dalimis, iš karto ar palaipsniui, tegali keistis tik padengimo būdas ir laikas; bet abiem atvejais tai yra vertės padengimas ir jis anaiptol nepavirsta pridedamosios vertės kūrimu. Pagrindą čia sudaro įprastinė pažiūra, kad pridedamoji vertė,— kadangi ji realizuojama tiktai parduodant produktą, per jo cirkuliaciją,— ir atsirasti tegalinti tik iš pardavimo, iš cirkuliacijos. Iš tikrųjų tariamai skirtingas pelno atsiradimo būdas šiuo atveju tėra tik neteisingas išreiškimas to fakto, kad įvairūs gamybinio kapitalo elementai vaidina skirtingą vaidmenį, kaip gamybiniai elementai nevienodai funkcionuoja darbo procese. Ir pagaliau šis skirtingumas kildinamas ne iš darbo proceso arba vertės didinimo proceso, ne iš paties gamybinio kapitalo funkcijos, bet teturi tik subjektyvią reikšmę atskiram kapitalistui, kuriam viena kapitalo dalis yra naudinga vienu, kita — kitu atžvilgiu.
Priešingai, Kenė šiuos skirtingumus kildino iš paties reprodukcijos proceso ir jo būtinų dėsningumų. Kad šis procesas galėtų vykti nenutrūkstamai, per metus pagaminto produkto vertė turi kasmet ištisai padengti kasmetinių avansų vertę, o pagrindinio kapitalo [Anlagekapital] vertė turi būti padengiama tik dalimis, tad tik per eilę metų, pvz., dešimtmetį, ji ištisai padengiama ir, vadinasi, ištisai atgaminama (pakeičiama naujais tos pačios rūšies egzemplioriais). Tuo būdu A. Smitas žengia didelį žingsnį atgal palyginti su Kene.
Vadinasi, pagrindiniam kapitalui apibrėžti A. Smitui tepasilieka viena: tai — darbo priemonės, kurios priešingai produktams, kuriuos sukurti jos padeda, nekeičia savo formos gamybos procese ir naudojamos gamyboje tol, kol pasidaro nebetinkamos. Kartu užmirštama, kad visi gamybinio kapitalo elementai savo natūraline forma (kaip darbo priemonės, medžiagos ir darbo jėga) nuolat stovi priešais produktą ir kaip prekė cirkuliuojantį produktą; taip pat užmirštama, kad skirtumą tarp dalies, susidedančios iš medžiagų ir darbo jėgos, ir dalies, susidedančios iš darbo priemonių, darbo jėgos atžvilgiu tesudaro vien tai, kad ji nuolat iš naujo perkama (bet ne visam savo egzistavimo laikui, kaip perkamos darbo priemonės), o medžiagų atžvilgiu šį skirtumą tesudaro tai, kad darbo procese funkcionuoja ne tie patys tolygūs, bet visuomet nauji tos pačios rūšies egzemplioriai. Kartu lengvai susidaro neteisingas įspūdis, kad pagrindinio kapitalo vertė nedalyvaujanti cirkuliacijoje, nors A. Smitas, žinoma, anksčiau yra nurodęs, kad pagrindinio kapitalo nusidėvėjimas sudaro dalį produktų kainos.
Priešpastatydamas apyvartinį kapitalą pagrindiniam, A. Smitas nepaaiškina, kad šis priešingumas tik tiek teegzistuoja, kiek apyvartinis kapitalas yra toji gamybinio kapitalo sudėtinė dalis, kuri turi būti ištisai padengta iš produkto vertės, vadinasi, turi ištisai dalyvauti jo metamorfozėse, o pagrindinio kapitalo atžvilgiu to nėra. Vietoj to jis painioja apyvartinį kapitalą su tomis formomis, kurias kapitalas įgauna, pereidamas iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, kaip prekinis kapitalas ir piniginis kapitalas. Bet abi šios formos, prekinis kapitalas ir piniginis kapitalas, vienodai yra tiek pagrindinių, tiek ir apyvartinių gamybinio kapitalo sudėtinių dalių vertės reiškėjai. Abi jos yra cirkuliacijos kapitalas priešingai gamybiniam kapitalui, bet ne apyvartinis (tekamasis) kapitalas priešingai pagrindiniam.
Pagaliau visiškai neteisinga pažiūra, kad pagrindinis kapitalas kuriąs pelną, pasilikdamas gamybos procese, o apyvartinis, pasitraukdamas iš gamybos proceso ir cirkuliuodamas cirkuliacijos sferoje,— priveda štai prie ko: ta vienoda forma, kurią apyvartoje įgauna kintamasis kapitalas ir apyvartinė pastoviojo kapitalo sudėtinė dalis, slepia esminį jų skirtingumą vertės didinimo ir pridedamosios vertės kūrimo procese, ir tuo būdu visa kapitalistinės gamybos paslaptis dar labiau užtemdoma. Bendras pavadinimas «apyvartinis kapitalas» panaikina šį esminį skirtingumą. Vėlesnioji ekonomija šiuo atžvilgiu nuėjo dar toliau, laikydama esminiu ir vieninteliu skirtinu priešingumu ne priešingumą tarp pastoviojo ir kintamojo, bet tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo.
Pažymėjęs pagrindinį ir apyvartinį kapitalą kaip du skirtingus kapitalo įdėjimo būdus, iš kurių kiekvienas kaip toks duoda pelną, A. Smitas sako: «Joks pagrindinis kapitalas negali duoti kokių nors pajamų kitaip, kaip tik su apyvartinio kapitalo pagalba. Naudingiausios mašinos ir darbo įrankiai negali nieko pagaminti be apyvartinio kapitalo, tiekiančio medžiagas, kurias jie apdirba, ir pragyvenimo reikmenis darbininkams, kurie juos panaudoja» (188 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 235 psl.]
Čia paaiškėja, ką reiškia ankstesni išsireiškimai: «yield a revenue», «make a profit» [«duoda pajamas», «duoda pelną»] ir t. t.; būtent, tai reiškia, kad abi kapitalo dalys yra produkto kūrėjai.
Dabar A. Smitas pateikia šį pavyzdį: «Ta nuomininko kapitalo dalis, kuri sunaudojama žemės ūkio padargams, yra pagrindinis kapitalas, o ta, kuri sunaudojama darbo užmokesčiui ir jo darbininkams išlaikyti, yra apyvartinis kapitalas». (Čia skirtumas tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo teisingai suvedamas vien tiktai į įvairių gamybinio kapitalo sudėtinių dalių skirtingą cirkuliaciją, į skirtingą jų apyvartą.) «Nuomininkas gauna pelną iš pirmojo, būdamas jo valdytojas, o iš antrojo — skirdamasis su juo. Jo darbinių gyvulių kaina, arba vertė, yra pagrindinis kapitalas» (čia ir vėl teisinga tai, kad skirtingumo pagrindu laikoma vertė, o ne medžiaginis elementas) «lygiai taip pat, kaip ir jo ūkio padargų kaina; gyvulių laikymui sunaudojami pašarai yra apyvartinis kapitalas, kaip ir lėšos darbininkams laikyti. Nuomininkas gauna pelną, turėdamas darbinius gyvulius ir skirdamasis su jų išlaikymui reikalingais produktais». (Nuomininkas pasilaiko gyvulių pašarus, jų neparduoda. Jis suvartoja juos gyvuliams šerti, panaudodamas pačius gyvulius kaip darbo įrankius. Skirtumas tėra tik toks: pašarai, kurie skiriami gyvuliams išlaikyti, yra suvartojami ištisai ir nuolat turi būti atnaujinami betarpiškai iš žemės ūkio produkto arba jį parduodant, o patys gyvuliai tepakeičiami tiktai tiek, kiek atskiri jų egzemplioriai darosi nedarbingi.) «Ir kaina ir išlaikymas gyvulių, kurie perkami ir nupenimi ne darbui, bet pardavimui, yra apyvartinis kapitalas. Nuomininkas gauna savo pelną, skirdamasis su jais». (Kiekvienas prekių gamintojas, vadinasi, ir kapitalistinis gamintojas, parduoda savo produktą, savo gamybos proceso rezultatą, bet dėl to tas produktas dar nepasidaro nei pagrindinė, nei apyvartinė jo gamybinio kapitalo dalis. Priešingai, dabar jo produktas turi tokią formą, kuria jis yra išstumtas iš gamybos proceso ir turi funkcionuoti kaip prekinis kapitalas. Penimieji gyvuliai funkcionuoja gamybos procese kaip žaliava, o ne kaip darbo įrankis, kaip, pvz., darbiniai gyvuliai. Dėl to jie įeina į produktą kaip substancija, ir visa jų vertė perkeliama į produktą, kaip ir pagalbinių medžiagų {pašarų} vertė. Kaip tik dėl to jie ir yra apyvartinė gamybinio kapitalo dalis, o visai ne dėl to, kad parduotasis produktas — nupenėti gyvuliai — čia turį tą pačią natūralinę formą, kaip žaliava, t. y. dar nenupenėti gyvuliai. Tai yra atsitiktinumas. Bet kartu A. Smitas iš šio pavyzdžio galėtų pamatyti, kad ne daiktinis gamybos elemento pobūdis, bet jo funkcija gamybos procese apsprendžia jame esančią vertę kaip pagrindinę ar apyvartinę.) «Taip pat ir visa sėklų vertė yra pagrindinis kapitalas. Nors jos visą laiką kilnojamos iš svirno į lauką ir atgal, jos niekad nekeičia savininko [it never changes masters] ir, vadinasi, tikrąja šio žodžio prasme necirkuliuoja. Nuomininkas gauna savo pelną ne iš jų pardavimo, bet dėl jų daugėjimo». [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 232—233 psl.]
Čia labai ryškiai iškyla visas Smito nustatyto skirtumo beprasmiškumas. Pagal jo teoriją sėklos būtų pagrindinis kapitalas, jei neįvyktų change of masters [savininko pasikeitimas], t. y. jei sėklos būtų betarpiškai padengiamos iš metinio produkto, tiesiog išskaitomos iš produkto. Tačiau jos būtų apyvartinis kapitalas, jei visas produktas būtų parduodamas ir dalis jo vertės būtų suvartojama sėkloms iš kito savininko pirkti. Vienu atveju įvyksta change of masters [savininko pasikeitimas], antru jis neįvyksta. Smitas čia vėl painioja apyvartinį kapitalą su prekiniu kapitalu. Produktas yra medžiaginis prekinio kapitalo reiškėjas. Bet, žinoma, tas reiškėjas tėra tik ta jo dalis, kuri iš tikrųjų stoja į cirkuliaciją ir neįeina vėl betarpiškai į tą patį gamybos procesą, iš kurio ji yra išėjusi kaip produktas.
Ar sėklos betarpiškai išskaitomos kaip produkto dalis ar parduodamas visas produktas ir dalis jo vertės paverčiama iš šalies pirktomis sėklomis, abiem atvejais tėra tik vertės padengimas, ir tuo padengimu nesukuriamas joks pelnas. Vienu atveju sėklos kartu su likusia produkto dalimi stoja kaip prekė į cirkuliaciją, antru atveju jos figūruoja tik buhalterijoje kaip avansuotojo kapitalo vertės sudėtinė dalis. Bet abiem atvejais jos pasilieka apyvartinė gamybinio kapitalo sudėtinė dalis. Jos ištisai suvartojamos gaminant produktą ir ištisai turi būti padengtos iš jo, kad būtų galima reprodukcija.
«Vadinasi, žaliava ir pagalbinės medžiagos netenka tos savarankiškos formos, kuria jos buvo stojusios į darbo procesą kaip vartojamosios vertės. Kitaip yra su darbo priemonėmis tikrąja to žodžio prasme. Įrankis, mašina, fabriko pastatas, statinė ir t. t. darbo procese tarnauja tik tol, kol jie išlaiko savo pirminę formą, kol jie rytoj gali stoti į darbo procesą ta pačia forma, kaip ir vakar. Kaip savo gyvenimo, darbo proceso, metu jie produkto atžvilgiu išlaiko savo savarankišką formą, taip jie išlaiko ją ir po savo mirties. Mašinų, įrankių, fabriko pastatų ir t. t. lavonai, kaip ir anksčiau, tebeegzistuoja atskirai nuo produktų, kuriuos sukurti jie padėjo» («Kapitalas», I knyga, VI skirsnis). [K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 184 psl.]
Šiuos skirtingus gamybos priemonių panaudojimo produktui sukurti būdus, kai vienos gamybos priemonės išlaiko savo savarankišką formą produkto atžvilgiu, o kitos ją keičia arba visiškai jos netenka, šį skirtingumą, savybingą darbo procesui kaip tokiam, nors jo tikslas būtų patenkinti vien tiktai savus, pvz., patriarchalinės šeimos poreikius, be jokių mainų, be prekinės gamybos, A. Smitas vaizduoja klaidingai, nes jis, pirma, įveda šiam atvejui visiškai nepritaikomą pelno apibrėžimą, kad vienos gamybos priemonės duoda savininkui pelną, išlaikydamos savo formą, kitos — jos netekdamos; nes jis, antra, tam tikros gamybos elementų dalies kitimus darbo procese painioja su ta formų kaita, kuri savybinga produktų mainams, prekių cirkuliacijai (pirkimas ir pardavimas) ir kuri kartu apima cirkuliuojančiųjų prekių savininkų pasikeitimą.
Apyvartos prielaida yra ta, kad reprodukcijai tarpininkauja cirkuliacija, t. y. produkto pardavimas, jo pavirtimas į pinigus ir pavirtimas atgal iš pinigų į jo gamybos elementus. Bet kadangi kapitalistiniam gamintojui dalis jo paties produkto betarpiškai vėl yra gamybos priemonė, tai gamintojas lyg parduoda produktą sau pačiam, ir kaip tik taip ši operacija figūruoja jo buhalterijoje. Vadinasi, ši reprodukcijos dalis realizuojasi ne per cirkuliaciją, o betarpiškai. Bet toji produkto dalis, kuri tuo būdu vėl yra gamybos priemonė, padengia apyvartinį kapitalą, o ne pagrindinį, kadangi 1) apyvartinio kapitalo vertė ištisai įeina į produktą ir 2) kadangi jis in natura turi būti ištisai padengiamas nauju egzempliorium iš naujo produkto.
A. Smitas mums sako, iš ko susideda apyvartinis ir pagrindinis kapitalas. Jis išvardija tuos daiktus, tuos medžiaginius elementus, kurie sudaro pagrindinį kapitalą, ir tuos, kurie sudaro apyvartinį kapitalą, tarytum tokia paskirtis būtų daiktams savybinga medžiagiškai, iš prigimties, o ne išplauktų, priešingai, iš tam tikros šių daiktų funkcijos kapitalistiniame gamybos procese. Tačiau ir tame pačiame skirsnyje (II knyga, I skirsnis) jis pažymi, kad nors tam tikras daiktas, pvz., gyvenamasis namas, skirtas betarpiškam naudojimui, «gali duoti pajamų savo savininkui ir tokiu būdu atlikti jam kapitalo funkciją, bet jis negali duoti jokių pajamų visuomenei arba atlikti jai kapitalo funkciją, ir visos tautos pajamos niekad negali būti tokiu būdu bent kiek padidintos» (186 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 233 psl.] Vadinasi, čia A. Smitas visiškai aiškiai pareiškia mintį, kad savybė būti kapitalu priklauso daiktams ne kaip tokiems ir ne bet kuriomis aplinkybėmis, bet yra funkcija, kurią jie, priklausomai nuo aplinkybių, čia vykdo, čia nevykdo. Bet kas teisinga aplamai kapitalo atžvilgiu, teisinga ir jo padalinių atžvilgiu.
Tie patys daiktai sudaro apyvartinio ar pagrindinio kapitalo sudėtinę dalį priklausomai nuo to, kokią funkciją jie atlieka darbo procese. Pavyzdžiui, gyvuliai, kaip darbiniai gyvuliai (darbo priemonė), yra medžiaginis pagrindinio kapitalo įkūnijimas; priešingai, kaip mėsai penimi gyvuliai (žaliava) jie yra nuomininko apyvartinio kapitalo sudėtinė dalis. Iš antros pusės, tas pats daiktas gali čia funkcionuoti kaip gamybinio kapitalo sudėtinė dalis, čia priklausyti betarpiško vartojimo fondui. Pavyzdžiui, namas, funkcionuodamas kaip darbo patalpa, yra pagrindinė gamybinio kapitalo sudėtinė dalis; funkcionuodamas kaip gyvenamasis namas, jis visai neturi kapitalo formos, bet yra tiesiog gyvenamasis namas. Tos pačios darbo priemonės daugeliu atvejų gali funkcionuoti čia kaip gamybos priemonės, čia kaip vartojimo reikmenys.
Tokia yra viena iš klaidų, išplaukiančių iš Smito pažiūrų: būdingos pagrindinio ir apyvartinio kapitalo savybės laikomos daiktams priklausančiomis savybėmis. Jau darbo proceso analizė («Kapitalas», I knyga, V skirsnis) parodo, kaip darbo priemonių, darbo medžiagos, produkto apibrėžimas keičiasi priklausomai nuo skirtingų vaidmenų, kuriuos tas pats daiktas vaidina šiame procese. Bet pagrindinio ir nepagrindinio kapitalo apibrėžimas savo ruožtu remiasi tam tikrais vaidmenimis, kuriuos šie elementai vaidina darbo procese, vadinasi, ir vertės kūrimo procese.
Be to, išvardijant daiktus, iš kurių susideda pagrindinis ir apyvartinis kapitalas, visiškai paaiškėja, kad A. Smitas supainioja skirtumą tarp pagrindinių ir apyvartinių kapitalo sudėtinių dalių, galiojantį ir turintį prasmę tik gamybinio kapitalo (gamybinę formą turinčio kapitalo) atžvilgiu, su skirtumu tarp gamybinio kapitalo ir tų formų, kurias kapitalas turi savo cirkuliacijos procese: prekinio kapitalo ir piniginio kapitalo. Jis toje pačioje vietoje sako (187, 188 psl.): «Apyvartinis kapitalas susideda… iš maisto, medžiagų ir visokių rūšių pagamintų produktų, esančių atitinkamų pardavėjų rankose, ir iš pinigų, reikalingų jiems cirkuliuoti ir jiems paskirstyti…» [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 235 psl.] — Iš tikrųjų, atidžiau įsižiūrėję, mes pamatysime, kad čia, priešingai tam, kas anksčiau pasakyta, apyvartinis kapitalas vėl sutapatinamas su prekiniu kapitalu ir piniginiu kapitalu, t. y. su dviem kapitalo formomis, kurios visiškai nepriklauso gamybos procesui, kurios sudaro ne apyvartinį (tekamąjį) kapitalą priešingai pagrindiniam, bet cirkuliacijos kapitalą priešingai gamybiniam kapitalui. Tiktai šalia šių kapitalo formų figūruoja gamybinio kapitalo sudėtinės dalys, kurios yra avansuotos medžiagoms (žaliavoms arba pusfabrikačiams) ir iš tikrųjų yra įjungtos į gamybos procesą. A. Smitas sako:
«… Trečioji ir paskutinė iš trijų dalių, į kurias natūraliai pasiskirsto visa visuomenės atsarga, yra apyvartinis kapitalas, kuriam būdinga tai, kad jis teduoda pajamas tiktai cirkuliuodamas arba keisdamas savininkus. Jis savo ruožtu susideda iš keturių dalių: 1) iš pinigų…» (Bet pinigai niekad nėra gamybinio, gamybos procese funkcionuojančio kapitalo forma. Jie visada tėra tik viena iš formų, kurias kapitalas įgauna savo cirkuliacijos procese); «2) iš maisto atsargų, kurias turi mėsininkas, gyvulių verslininkas, žemės nuomininkas… ir kurias parduodami jie tikisi gauti pelną…» — «3) iš medžiagų, visiškai žalių arba daugiau ar mažiau apdirbtų, kurios yra skirtos drabužiams, apyvokos daiktams gaminti, pastatams statyti, bet gamyboje dar nėra įgavusios vienos iš šių trijų formų ir pasilieka ūkininkų, fabrikantų, šilko, gelumbės, statybinės miško medžiagos pirklių, stalių bei dailidžių, plytininkų ir t. t. rankose»; ir pagaliau «4) iš gaminių, jau pagamintų ir išbaigtų, bet dar tebesančių pirklio arba fabrikanto rankose». [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 235 psl.]
2 ir 4 punktuose tėra tik produktai, kurie kaip tokie yra išstumti iš gamybos proceso ir turi būti parduoti; trumpai tariant, tai — produktai, kurie dabar funkcionuoja kaip prekės, dėl to atitinkamai kaip prekinis kapitalas, vadinasi, turi tokią formą ir užima tokią vietą procese, jog nesudaro gamybinio kapitalo elemento, nepriklausomai nuo to, kokia yra jų galutine paskirtis, t. y. ar jie sutinkamai su tuo tikslu, kuriam turi tarnauti (vartojamoji vertė), pagaliau įeina į individualinį vartojimą ar į gamybinį vartojimą. 2 punkte šie produktai yra maisto reikmenys, 4 punkte — visi kiti pagaminti produktai, kurie, vadinasi, ir vėl susideda iš pagamintų darbo priemonių arba pagamintų vartojimo reikmenų (kitų, negu 2 punkte esantieji maisto reikmenys).
Kad Smitas kartu kalba ir apie pirklį, tai tik parodo jo painiavą. Jei gamintojas pardavė pirkliui savo produktą, tai produktas jau aplamai nebesudaro jokios jo kapitalo formos. Tiesa, visuomenės požiūriu tai vis dar tebėra prekinis kapitalas, nors jis jau yra kitose rankose, o ne savo gamintojo rankose; bet kaip tik dėl to, kad jis yra prekinis kapitalas, jis negali būti nei pagrindinis, nei apyvartinis kapitalas.
Kiekvienoje gamyboje, kurios tikslas nėra betarpiškas paties gamintojo vartojimas, produktas turi cirkuliuoti kaip prekė, t. y. turi būti parduotas, ne tam, kad iš to būtų gautas pelnas, bet tam, kad gamintojas aplamai galėtų gyventi. Esant kapitalistinei gamybai, prie to dar prisideda ta aplinkybė, kad parduodant prekę realizuojama ir joje esanti pridedamoji vertė. Produktas prekės pavidalu išeina iš gamybos proceso ir dėl to nėra nei pagrindinis, nei apyvartinis jo elementas.
Beje, A. Smitas čia paneigia pats save. Visi pagaminti produktai, nepriklausomai nuo to, kokia yra jų medžiaginė forma arba jų vartojamoji vertė, jų naudingas efektas, čia yra prekinis kapitalas, t. y. kapitalas viena iš tų formų, kurios priklauso cirkuliacijos procesui. Būdami šios formos, jie visai nėra jų savininko gamybinio kapitalo sudėtinės dalys; žinoma, tai anaiptol netrukdo tam, kad, būdami parduoti, jie pirkėjo rankose pasidarytų gamybinio kapitalo sudėtinėmis dalimis, vis vien apyvartinėmis ar pagrindinėmis. Tuo būdu čia pasirodo, kad tie patys daiktai, kurie tam tikrą laiką stoja rinkoje kaip prekinis kapitalas priešingai gamybiniam kapitalui, vėliau, paimti iš rinkos, gali funkcionuoti arba nefunkcionuoti kaip apyvartinės arba pagrindinės gamybinio kapitalo sudėtinės dalys.
Medvilnės verpyklos savininko produktas — verpalai — yra prekinė jo kapitalo forma, yra prekinis kapitalas jam. Verpalai negali vėl funkcionuoti kaip jo gamybinio kapitalo sudėtinė dalis — nei kaip darbo medžiaga, nei kaip darbo priemonė. Bet audimo fabriko savininkui, kuris pirko tuos verpalus, jie įjungiami į jo gamybinį kapitalą kaip viena iš apyvartinių jo sudėtinių dalių. Verpyklos savininkui verpalai yra dalies jo tiek pagrindinio, tiek ir apyvartinio kapitalo vertės reiškėjas (pridedamąją vertę mes paliekame nuošalyje). Lygiai taip pat mašina, kaip mašinų fabrikanto produktas, yra prekinė jo kapitalo forma, prekinis kapitalas jam; ir kiek ji išlaiko šią formą, ji nėra nei apyvartinis, nei pagrindinis kapitalas. Kai ji parduota vienam iš fabrikantų, panaudojančių ją savo gamyboje, ji pasidaro pagrindinė gamybinio kapitalo dalis. Net tuo atveju, jei produktas turi tokią vartojamąją formą, kad jis iš dalies gali kaip gamybos priemonė vėl įeiti į tą patį procesą, iš kurio jis ką tik išėjo, kaip, pvz., anglis anglies gavyboje,— net čia kaip tik ta produkto — anglies — dalis, kuri skirta parduoti, nėra nei apyvartinis, nei pagrindinis kapitalas, ji yra prekinis kapitalas.
Iš antros pusės, produktas gali turėti tokią vartojamąją formą, kad jis visiškai negalės sudaryti kokio nors gamybinio kapitalo elemento, nei kaip darbo medžiaga, nei kaip darbo priemonė. Tokie, pvz., yra kai kurie pragyvenimo reikmenys. Vis dėlto savo gamintojui produktas yra prekinis kapitalas, tiek pagrindinio, tiek ir apyvartinio kapitalo vertės reiškėjas; ar jis išreiškia pirmojo ar antrojo vertę, tai priklauso nuo to, ar ištisai ar dalimis turi būti padengtas jam pagaminti panaudotas kapitalas, ar ištisai ar dalimis jis perkelia savo vertę į produktą.
Pagal Smito išdėstymą 3 punkte figūruoja medžiagos (žaliavos, pusfabrikačiai, pagalbinės medžiagos), iš vienos pusės, ne kaip jau įjungta į gamybinį kapitalą sudėtinė dalis, bet iš tikrųjų tiktai kaip speciali rūšis vartojamųjų verčių, iš kurių aplamai susideda visuomeninis produktas, kaip speciali prekių rūšis šalia 2 ir 4 punktuose išvardytų kitų medžiaginių visuomeninio produkto elementų, pragyvenimo reikmenų ir t. t. Iš antros pusės, tos žaliavos pateikiamos kaip įjungtos į gamybinį kapitalą ir, vadinasi, kaip jo elementai, esantieji gamintojo rankose. Painiava susidaro dėl to, kad jos iš dalies laikomos funkcionuojančiomis gamintojo rankose («ūkininkų, fabrikantų rankose» ir t. t.), o iš dalies funkcionuojančiomis pirklių («šilko, gelumbės, statybinės miško medžiagos pirklių») rankose, pirklių, kuriems jos tėra tik prekinis kapitalas, o ne gamybinio kapitalo sudėtinės dalys.
Iš tikrųjų A. Smitas, čia išvardydamas apyvartinio kapitalo elementus, visiškai užmiršta skirtumą tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo, tegaliojantį tik gamybinio kapitalo atžvilgiu. Priešingai, prekinį kapitalą ir piniginį kapitalą, t. y. abi cirkuliacijos procesui priklausančias kapitalo formas, jis priešpastato gamybiniam kapitalui, bet ir tai nesąmoningai.
Pagaliau būdingą, kad A. Smitas, išvardydamas apyvartinio kapitalo sudėtines dalis, užmiršta darbo jėgą. Ir to priežastis yra dvejopa.
Mes ką tik matėme, kad, paliekant nuošalyje piniginį kapitalą, apyvartinis kapitalas jo teorijoje tėra tik kitoks prekinio kapitalo pavadinimas. Bet kadangi darbo jėga cirkuliuoja rinkoje, ji nėra kapitalas, nėra jokia prekinio kapitalo forma. Ji aplamai nėra kapitalas; o darbininkas nėra kapitalistas, nors jis ir gabena į rinką prekę, būtent — savo paties kailį. Tiktai po to, kai darbo jėga jau yra parduota ir įjungta į gamybos procesą,— vadinasi, tiktai po to, kai ji nustojo cirkuliavusi kaip prekė,— ji pasidaro gamybinio kapitalo sudėtine dalimi: kintamuoju kapitalu kaip pridedamosios vertės šaltiniu, apyvartine gamybinio kapitalo sudėtine dalimi jai sunaudotos kapitalo vertės apyvartos atžvilgiu. Kadangi Smitas čia painioja apyvartinį kapitalą su prekiniu kapitalu, tai jis darbo jėgos negali priskirti savo apyvartinio kapitalo rubrikai. Dėl to kintamasis kapitalas čia turi tų prekių, kurias darbininkas perka už savo darbo užmokestį, pragyvenimo reikmenų, formą. Šia forma kapitalo vertė, sunaudota darbo užmokesčiui, priklauso, pasak Smito, apyvartiniam kapitalui. Bet tai, kas įjungiama į gamybos procesą, yra darbo jėga, yra pats darbininkas, o ne pragyvenimo reikmenys, kuriais darbininkas palaiko savo egzistavimą. Beje, mes jau esame matę (I knyga, XXI skirsnis), kad visuomenės požiūriu paties darbininko atgaminimas per jo individualinį vartojimą taip pat priklauso prie visuomeninio kapitalo reprodukcijos proceso. Bet to negalima pasakyti apie atskirą, savyje uždarą gamybos procesą, kurį mes čia nagrinėjame, «Acquired and useful abilities» (187 psl.) [«Įgytiniai ir naudingi sugebėjimai»], kuriuos Smitas pateikia pagrindinio kapitalo rubrikoje, iš tikrųjų sudaro apyvartinio kapitalo sudėtines dalis, kadangi tai yra samdomojo darbininko «abilities» [sugebėjimai] ir darbininkas yra pardavęs savo darbą kartu su savo «abilities».
Didelė Smito klaida yra ta, kad jis visą visuomeninį turtą dalija į: 1) betarpiško vartojimo fondą, 2) pagrindinį kapitalą, 3) apyvartinį kapitalą. Pagal tai visą turtą reikėtų padalyti į: 1) vartojimo fondą, kuris visiškai nesudaro dalies funkcionuojančiojo visuomeninio kapitalo, nors atskiros jo dalys visada galėtų funkcionuoti kaip kapitalas, ir 2) kapitalą. Viena turto dalis pagal tai funkcionuoja kaip kapitalas, kita dalis — kaip nekapitalas, arba kaip vartojimo fondas. Vadinasi, kiekvienam kapitalui čia yra neišvengiama būtinybė būti arba pagrindiniu arba apyvartiniu kapitalu, kaip kiekvienam žinduoliui iš prigimties yra būtina būti arba patinu arba patele. Tačiau mes matėme, kad priešingumas tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo tegali būti taikomas tik gamybinio kapitalo elementams, kad, vadinasi, šalia jų dar yra labai žymi kapitalo masė — prekinis kapitalas ir piniginis kapitalas,— kuri turi tokią formą, jog negali būti nei pagrindinis, nei apyvartinis kapitalas.
Kadangi visa kapitalistiniu pagrindu pagamintų visuomenės produktų masė rinkoje cirkuliuoja kaip prekinis kapitalas,— išskyrus tą produkto dalį, kuri savo natūraline forma, betarpiškai, be pardavimo arba pirkimo, vėl yra atskirų kapitalistinių gamintojų vartojama kaip gamybos priemonės, tai aišku, kad iš prekinio kapitalo turi būti išimti tiek pagrindiniai ir apyvartiniai gamybinio kapitalo elementai, tiek ir visi vartojimo fondo elementai. Iš tikrųjų tai reiškia, kad gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys kapitalistinės gamybos pagrindu iš pradžių pasireiškia kaip prekinis kapitalas, nors jų paskirtis būtų vėliau tarnauti kaip vartojimo reikmenys arba gamybos priemonės; lygiai taip pat net darbo jėga rinkoje turi prekės formą, nors ir ne prekinio kapitalo formą.
Iš to kyla ši nauja A. Smito painiava. Jis sako:
«Iš šių keturių dalių» (apyvartinio kapitalo, t. y. kapitalo, turinčio prekinio kapitalo ir piniginio kapitalo formas, priklausančias cirkuliacijos procesui,— dvi dalys, kurios pavirsta į keturias dėl to, kad Smitas prekinio kapitalo sudėtines dalis ir vėl skiria remdamasis medžiaginiais požymiais),— «iš šių keturių dalių trys dalys — maistas, medžiagos ir pagaminti produktai — reguliariai kasmet arba ilgesniais ar trumpesniais negu metai laikotarpiais yra paimamos iš apyvartinio kapitalo ir įdedamos į pagrindinį kapitalą arba į atsargas, skirtas betarpiškam vartojimui. Kiekvienas pagrindinis kapitalas pradžioje atsiranda iš apyvartinio kapitalo ir turi būti nuolat iš to paties šaltinio papildomas. Visos naudingos mašinos ir darbo įrankiai pradžioje atsiranda iš apyvartinio kapitalo, kuris tiekia medžiagas, iš kurių jie gaminami, ir pragyvenimo reikmenis juos gaminantiems darbininkams. Lygiai taip pat yra reikalingas tos pačios rūšies kapitalas jiems nuolat tvarkingai užlaikyti» (188 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 235 psl.]
Išskyrus produkto dalį, kurią gamintojai betarpiškai vėl vartoja kaip gamybos priemones, kapitalistinės gamybos atžvilgiu galioja šis bendras teiginys: visi produktai ateina į rinką kaip prekės ir dėl to kapitalistui cirkuliuoja kaip prekinė jo kapitalo forma, kaip prekinis kapitalas, nepriklausomai nuo to, ar turi ir ar gali šie produktai pagal savo natūralinę formą, pagal savo vartojamąją vertę, funkcionuoti kaip gamybinio kapitalo (gamybos proceso) elementai, t. y. kaip gamybos priemonės ir, vadinasi, kaip pagrindiniai arba apyvartiniai gamybinio kapitalo elementai; ar jie tegali būti naudojami tik kaip individualinio, o ne gamybinio vartojimo reikmenys. Visi produktai kaip prekės metami į rinką; dėl to visos gamybos priemonės ir visi vartojimo reikmenys, visi gamybinio ir individualinio vartojimo elementai turi būti vėl kaip prekės perkant paimti iš rinkos. Šis triuizmas, žinoma, yra teisingas. Vadinasi, tai vienodai taikytina tiek pagrindiniams, tiek ir apyvartiniams gamybinio kapitalo elementams, darbo priemonėms ir darbo medžiagoms visomis jų formomis. (Be to, čia yra užmiršta, kad esama gamybinio kapitalo elementų, kurie pačios gamtos yra duoti, vadinasi, nėra produktai.) Mašina perkama rinkoje lygiai taip pat, kaip ir medvilnė. Bet iš to anaiptol neišeina, kad kiekvienas pagrindinis kapitalas pradžioje atsiranda iš apyvartinio kapitalo,— tai išeina tik iš to, kad Smitas painioja cirkuliacijos kapitalą su apyvartiniu, arba tekamuoju, t. y. nepagrindiniu kapitalu. Ir, be to, Smitas pats save paneigia. Mašinos kaip prekė sudaro, anot jo paties žodžių, dalį 4 punkte nurodyto apyvartinio kapitalo. Tuo būdu tai, kad jos kyla iš apyvartinio kapitalo, tereiškia, kad jos funkcionavo kaip prekinis kapitalas anksčiau, negu jos pradėjo funkcionuoti kaip mašinos, bet kad medžiagiškai jos kyla iš pačių savęs; lygiai taip pat medvilnė kaip verpyklos savininko kapitalo apyvartinis elementas kyla iš rinkoje cirkuliuojančios medvilnės. Bet jei Smitas savo tolesniame dėstyme pagrindinį kapitalą kildina iš apyvartinio kapitalo, remdamasis tuo, kad mašinų gamybai yra reikalingas darbas ir žaliavos, tai, pirma, mašinoms gaminti taip pat yra reikalingos darbo priemonės, t. y. pagrindinis kapitalas, ir, antra, žaliavoms gaminti taip pat reikalingas pagrindinis kapitalas, mašinos ir t. t., nes gamybinis kapitalas visada apima darbo priemones, bet ne visada darbo medžiagą. Jis pats tuojau po to sako: «Žemės, kasyklų ir žvejybos verslovių eksploatavimui reikalingas tiek pagrindinis, tiek ir apyvartinis kapitalas» (vadinasi, jis sutinka, kad ne tik apyvartinis, bet ir pagrindinis kapitalas yra reikalingas žaliavoms gaminti); «ir» (čia nauja klaida) «jų produktas padengia su pelnu ne tik šiuos kapitalus, bet ir aplamai visus visuomenės kapitalus» (188 psl.). [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 236 psl.] Tai visiškai neteisinga. Jų produktas tiekia žaliavas, pagalbines medžiagas ir t. t. visoms kitoms pramonės šakoms. Bet jų vertė nepadengia visų kitų visuomeninių kapitalų vertės; ji padengia tik savo pačios kapitalo vertę (+pridedamoji vertė). Čia A. Smitui vėl atsiliepia fiziokratų įtaka.
Visuomenės požiūriu yra teisinga, kad prekinio kapitalo dalis, susidedanti iš produktų, kurie tegali būti naudojami tik kaip darbo priemonės, anksčiau ar vėliau iš tikrųjų funkcionuos kaip darbo priemonės,— jeigu tik jie nėra pagaminti aplamai be jokios naudos, jei nepasilieka neparduoti; kitaip sakant, kapitalistinės gamybos pagrindu tokios rūšies produktai, nustoję buvę prekėmis, pasidaro sutinkamai su savo paskirtimi pagrindinės visuomeninio gamybinio kapitalo dalies tikraisiais elementais.
Čia matome skirtumą, išplaukiantį iš natūralinės produkto formos.
Pavyzdžiui, verpimo mašina neturi vartojamosios vertės, jeigu ji nepanaudojama verpimui, nepanaudojama kaip gamybos elementas, vadinasi, kapitalistiniu požiūriu nefunkcionuoja kaip pagrindinė gamybinio kapitalo sudėtinė dalis. Bet verpimo mašina yra judama. Ji gali būti išvežta iš šalies, kurioje yra pagaminta, ir parduota svetimoje šalyje mainais, tiesiogiai ar netiesiogiai, į žaliavas ir t. t. ar į šampaną. Šalyje, kur ji buvo pagaminta, ji tokiu atveju funkcionavo tik kaip prekinis kapitalas, bet anaiptol nefunkcionavo — net ją pardavus — kaip pagrindinis kapitalas.
Priešingai, produktai, kurie, būdami surišti su žeme, yra pritvirtinti prie tam tikros vietos ir dėl to tegali būti panaudojami tik toje vietoje, pvz., fabrikų pastatai, geležinkeliai, tiltai, tuneliai, dokai ir t. t., melioracijos ir t. t.,— fiziškai negali būti išvežti tokiu pavidalu, kuriuo jie egzistuoja. Jie yra nejudami. Jie arba visai negali būti panaudoti, arba, jeigu jie yra parduoti, turi funkcionuoti kaip pagrindinis kapitalas toje šalyje, kurioje yra pagaminti. Savo kapitalistiniam gamintojui, kuris spekuliacijos sumetimais, turėdamas tikslą parduoti, stato fabrikus arba gerina žemę ⟨arba rangovui, kuris komerciniais pagrindais tiesia geležinkelius ir stato tiltus⟩,— šitie daiktai yra jo prekinio kapitalo forma, vadinasi, pagal A. Smitą, apyvartinio kapitalo forma. Bet, nagrinėjami visuomenės požiūriu, šie daiktai, kad neliktų be naudos, turi pagaliau savo šalyje funkcionuoti kaip pagrindinis kapitalas jų buvimo vietoje fiksuotame gamybos procese. Iš to anaiptol neišeina, kad nejudami daiktai kaip tokie jau savaime yra pagrindinis kapitalas; jie, kaip, pvz., gyvenamieji namai ir t. t., gali priklausyti vartojimo fondui ir tuo būdu iš viso nepriklausyti visuomeniniam kapitalui, nors jie sudaro elementą visuomeninio turto, kurio atžvilgiu kapitalas tėra tik dalis. Šių daiktų gamintojas, vartojant Smito posakį, gauna pelną juos parduodamas. Taigi, jie — apyvartinis kapitalas! Jais besinaudojantis žmogus, paskutinis jų pirkėjas, tegali juos eksploatuoti, tiktai panaudodamas juos gamybos procese. Taigi, jie — pagrindinis kapitalas!
Pavyzdžiui, geležinkelio nuosavybės titulai gali kasdien eiti iš rankų į rankas, ir jų savininkai, parduodami šiuos titulus net užsienyje, gali gauti pelną,— tad geležinkelio nuosavybės titulai, nors ne pats geležinkelis, gali būti eksportuojami. Vis dėlto patys tie daiktai toje šalyje, kur jie yra lokalizuoti, turi būti arba nenaudojami, arba funkcionuoti kaip pagrindinė gamybinio kapitalo sudėtinė dalis. Lygiai taip pat fabrikantas A gali gauti pelną parduodamas savo fabriką fabrikantui B, ir tai vis dėlto netrukdo fabrikui dabar, kaip ir anksčiau, funkcionuoti kaip pagrindiniam kapitalui.
Tuo būdu tam tikroje vietoje įtvirtintos, nuo žemės neatskiriamos darbo priemonės dėl pačios savo paskirties turi neišvengiamai funkcionuoti kaip pagrindinis kapitalas pačioje šalyje, nors savo gamintojui jos funkcionuotų kaip prekinis kapitalas, nesudarytų jo pagrindinio kapitalo elementų (pastarasis jam susideda iš darbo priemonių, kurios jam reikalingos pastatams, geležinkeliams ir t. t. statyti). Bet iš to jokiu būdu neišplaukia priešinga išvada, kad pagrindinis kapitalas būtinai turįs susidėti iš nejudamų daiktų. Laivas arba garvežys veikia tik judėdami; ir vis dėlto jie funkcionuoja — ne savo gamintojui, bet tam, kas juos eksploatuoja,— kaip pagrindinis kapitalas. Iš antros pusės, daiktai, kurie iš tikrųjų yra įtvirtinti gamybos procese, jame gyvena ir miršta ir, kartą stoję į jį, jau niekad iš jo nepasitraukia, yra apyvartinės gamybinio kapitalo sudėtinės dalys,— pvz., anglis, mašinos suvartojama gamybos procese, dujos, naudojamos fabriko pastatui apšviesti, ir t. t. Jie yra apyvartiniai ne dėl to, kad jie fiziškai kartu su produktu pasitraukia iš gamybos proceso ir cirkuliuoja kaip prekė, bet dėl to, kad jų vertė ištisai įeina į prekės vertę, kurią pagaminti jie padeda, ir, vadinasi, ištisai turi būti padengta parduodant prekę.
Iš ką tik cituotos A. Smito veikalo vietos tenka pažymėti dar šį sakinį: «Apyvartinis kapitalas, kuris tiekia… pragyvenimo reikmenis juos» (darbo įrankius ir mašinas) «gaminantiems darbininkams».
Fiziokratų teorijoje darbo užmokesčio pavidalu avansuota kapitalo dalis teisingai figūruoja avances annuelles [kasmetinių avansų] pavadinimu priešingai avances primitives [pirminiams avansams]. Iš antros pusės, jie kaip žemės nuomininko panaudojamo gamybinio kapitalo sudėtinę dalį nurodo ne pačią darbo jėgą, bet pragyvenimo reikmenis, kurie išduodami žemės ūkio darbininkams (the maintenance of the workmen [darbininkų išlaikymas], kaip sako Smitas). Tai yra glaudžiai susiję su jų specifine doktrina. Būtent, vertės dalį, kurią darbas prijungia produktui (visiškai taip pat, kaip ir tą vertės dalį, kurią produktui prijungia žaliavos, darbo įrankiai ir t. t., trumpai tariant, medžiaginės pastoviojo kapitalo sudėtinės dalys), jie telaiko tik lygia vertei tų pragyvenimo reikmenų, kurie apmokėti darbininkams ir kuriuos jie turi suvartoti savo kaip darbo jėgos funkcionavimui palaikyti. Atrasti skirtumą tarp pastoviojo ir kintamojo kapitalo fiziokratams neleido pati jų doktrina. Jei pridedamąją vertę gamina darbas (virš savo paties kainos atgaminimo), tai jis ją gamina pramonėje lygiai taip pat, kaip ir žemės ūkyje. Bet kadangi pagal fiziokratų sistemą darbas ją gamina tik vienoje gamybos šakoje, žemės ūkyje, tai ji atsirandanti ne iš darbo, bet iš ypatingo gamtos veikimo (iš to, kad ji padeda) šioje šakoje. Ir tik dėl to jiems darbas žemės ūkyje yra gamybinis darbas skirtingai nuo kitų darbo rūšių.
A. Smitas apibrėžia darbininkų pragyvenimo reikmenis kaip apyvartinį kapitalą priešingai pagrindiniam:
1. Kadangi jis apyvartinį kapitalą priešingai pagrindiniam painioja su kapitalo formomis, priklausančiomis cirkuliacijos sferai, su cirkuliacijos kapitalu; šį painiojimą iš jo nekritiškai paveldėjo vėlesnieji ekonomistai. Dėl to jis painioja prekinį kapitalą su apyvartine gamybinio kapitalo sudėtine dalimi; ir savaime suprantama, kad ten, kur visuomeninis produktas įgauna prekės formą, darbininkų, kaip ir nedarbininkų, pragyvenimo reikmenys, medžiagos, kaip ir pačios darbo priemonės, tegali būti gautos tik iš prekinio kapitalo.
2. Bet ir fiziokratų pažiūros prasikiša Smito teorijoje, nors jos prieštarauja ezoterinei — tikrai mokslinei — jo paties koncepcijos daliai.
Avansuotasis kapitalas aplamai paverčiamas gamybiniu kapitalu, t. y. įgauna formą gamybos elementų, kurie patys yra ankstesniojo darbo (prie jo priklauso ir darbo jėga) produktas. Tiktai šia forma jis tegali funkcionuoti gamybos procese. Ir jei vietoj pačios darbo jėgos, į kurią yra pavirtusi kintamoji kapitalo dalis, paimsime darbininko pragyvenimo reikmenis, tai bus aišku, kad šie pragyvenimo reikmenys kaip tokie vertės kūrimo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų gamybinio kapitalo elementų — nuo žaliavų ir darbinių gyvulių egzistavimo reikmenų. Tuo remdamasis, Smitas aukščiau cituotoje vietoje ir prilygina juos, sekdamas fiziokratų pavyzdžiu, vienus kitiems. Pragyvenimo reikmenys patys savaime negali padidinti savo vertės arba prijungti jai pridedamąją vertę. Jų vertė, kaip ir kitų gamybinio kapitalo elementų vertė, tegali vėl pasireikšti tik produkto verte. Jie negali produktui prijungti daugiau vertės, negu jie patys turi. Nuo pagrindinio kapitalo, susidedančio iš darbo priemonių, jie, panašiai kaip žaliavos, pusfabrikačiai ir t. t., tesiskiria tik tuo, kad jie (bent kapitalistui, kuris juos apmoka) visiškai suvartojami gaminti produktui, kurį kuriant jie dalyvauja, kad, vadinasi, jų vertė turi būti ištisai padengta, o pagrindinio kapitalo atžvilgiu tai vyksta tik palaipsniui, dalimis. Vadinasi, gamybinio kapitalo dalis, avansuota darbo jėgai (arba darbininko pragyvenimo reikmenims), dabar nuo kitų medžiaginių gamybinio kapitalo elementų tesiskiria tik medžiagiškai, o ne savo vaidmeniu darbo procese ir vertės didinimo procese. Ji tesiskiria tik tuo, kad patenka į apyvartinio kapitalo kategoriją kartu su viena objektyvių produkto kūrimo veiksnių (materials [medžiagų], kaip iš viso Smitas juos vadina) dalimi, skirtingai nuo kitos objektyvių produkto kūrimo veiksnių dalies, kuri priklauso pagrindinio kapitalo kategorijai.
Ta aplinkybė, kad darbo užmokesčiui sunaudota kapitalo dalis priklauso prie apyvartinės gamybinio kapitalo dalies ir, priešingai pagrindinei gamybinio kapitalo sudėtinei daliai, turi tekamumo savybę, kuri jai yra bendra su daiktinių produkto kūrimo veiksnių dalimi, žaliavomis ir t. t.,— ši aplinkybė neturi absoliučiai nieko bendro su tuo vaidmeniu, kurį vertės didinimo procese vaidina ši kintamoji kapitalo dalis priešingai pastoviajai. Čia tekalbama vien apie tai, kokiu būdu ši avansuotosios kapitalo vertės dalis turi būti cirkuliacijos procese iš produkto vertės padengta, atnaujinta, t. y. atgaminta. Pakartotiniai darbo jėgos pirkimo aktai priklauso cirkuliacijos procesui. Bet tiktai gamybos procese vertė, sunaudota darbo jėgai, iš apibrėžto, pastovaus dydžio pavirsta (ne darbininkui, bet kapitalistui), kintamu,— ir, vadinasi, aplamai tik tokiu būdu avansuotoji vertė paverčiama kapitalo verte, kapitalu, savaime didėjančia verte. Bet dėl to, kad, panašiai kaip daro Smitas, apyvartinė gamybinio kapitalo sudėtine dalimi laikoma ne ta vertė, kuri sunaudota darbo jėgai, bet ta, kuri sunaudota darbininko pragyvenimo reikmenims,— dėl to neįmanoma suprasti skirtumo tarp kintamojo ir pastoviojo kapitalo, vadinasi, ir suprasti kapitalistinės gamybos proceso aplamai. Šios kapitalo dalies apibrėžimą, kad ji yra kintamasis kapitalas priešingai pastoviajam kapitalui, sunaudotam daiktiniams produkto kūrimo veiksniams, čia visiškai užtemdo apibrėžimas, kad pagal savo vaidmenį apyvartoje darbo jėgai sunaudota kapitalo dalis priklauso prie apyvartinės gamybinio kapitalo dalies. Šis užtemdymas užbaigiamas tuo, kad kaip gamybinio kapitalo elementas vietoj darbo jėgos pateikiami darbininko pragyvenimo reikmenys. Dalyko esmė nesikeičia nuo to, ar darbo jėgos vertė avansuojama pinigais ar tiesiog pragyvenimo reikmenimis. Nors, žinoma, šis pastarasis atvejis kapitalistinės gamybos pagrindu tegali būti tik išimtis(24).
Dėl to, kad apyvartinio kapitalo apibrėžimą A. Smitas tuo būdu nustatė kaip lemiamą darbo jėgai sunaudotos kapitalo vertės apibrėžimą,— naudodamasis šiuo fiziokratų duotu apibrėžimu be fiziokratų prielaidos,— Smitas laimingai pasiekė tai, kad jo pasekėjai visiškai negalėtų pažinti tos darbo jėgai sunaudotos kapitalo dalies kaip kintamosios kapitalo dalies. Gilesnės ir teisingesnės mintys, paties A. Smito atskirai išdėstytos kitose vietose, nepaėmė viršaus — nugalėjo kaip tik ši klaida. O vėlesnieji rašytojai nuėjo dar toliau; jiems ne tik lemiamas darbo jėgai sunaudotos kapitalo dalies apibrėžimas yra tas, kad ji yra apyvartinis kapitalas priešingai pagrindiniam,— jie esminiu apyvartinio kapitalo apibūdinimu laiko tai, kad jis sunaudojamas darbininkų pragyvenimo reikmenims. Iš to neišvengiamai išplaukia doktrina apie darbo fondą, susidedantį iš būtinųjų pragyvenimo reikmenų, kaip apie apibrėžtą dydį, kuris, iš vienos pusės, fiziškai apriboja darbininkų dalį visuomeniniame produkte, o iš antros pusės, visas turi būti sunaudotas darbo jėgai pirkti.
(23)Plg. Quesnay: «Analyse du Tableau économique» («Physiocrates», Daire leid., I dalis, Paris 1846). Mes ten, pvz., skaitome: «Kasmetinius avansus sudaro išlaidos, kurios kasmet daromos žemės ūkio darbams. Šiuos avansus reikia skirti nuo pirminių avansų, sudarančių žemės ūkio įrenginių fondą» (59 psl.). Vėlesnieji fiziokratai šiuos avances [avansus] neretai tiesiog vadina kapitalu: «capital ou avances».— Dupont de Nemours: «Origine et progrès d’une science nouvelle», 1767 (Daire, I, 291 psl.); toliau Le Tronas rašo: «Egzistuodami ilgesnį ar trumpesnį laiką, darbo gaminiai sudaro žymų nacijos turtų fondą, nepriklausomą nuo jo kasmetinio atgaminimo; šis fondas yra per ilgą laiką sukauptas, pradžioje produktais apmokamas kapitalas, kuris nenutrūkstamai atsinaujina ir auga» (Daire, II, 928 psl.).— Tiurgo jau sistemingiau vartoja žodį kapitalas vietoj «avansų» ir dar labiau sutapatina manufacturiers [pramonininkų] avansus su žemės nuomininkų avansais (Turgot: «Réflexions sur la formation et la distribution des richesses», 1766).
(24)Kaip A. Smitas pats uždaro sau kelią darbo jėgos vaidmeniui vertės didinimo procese suprasti, parodo šis sakinys, kuriame darbininkų darbas pagal fiziokratų metodą prilyginamas darbinių gyvulių darbui: «Ne tiktai jo (nuomininko darbininkai, bet ir jo darbiniai gyvuliai yra gamybiniai darbininkai» (II knyga, V skirsnis, 243 psl.). [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 307 psl.]
Vienuoliktasis skirsnis. Pagrindinio ir apyvartinio kapitalo teorijos. Rikardo