Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Rikardo pažymi skirtumą tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo tik norėdamas parodyti vertės dėsnio išimtis, būtent tokius atvejus, kai darbo užmokesčio norma veikia kainas. Apie tai mes kalbėsime tik III knygoje.
Tačiau pagrindinis neaiškumas jau iš pat pradžių iškyla šiame abejingame sugretinime: «Šis pagrindinio kapitalo tarnavimo ilgumo laipsnio skirtingumas ir įvairumas proporcijų, kuriomis šios dvi kapitalo rūšys gali būti kombinuojamos»(25). [Plg. Рикардо: «Начала политической экономии». Maskva, 1955, 49 psl.]
O jei paklausime, kokios yra šios dvi kapitalo rūšys, tai pasirodo štai kas: «Be to, proporcijos tarp kapitalo, skirto darbui išlaikyti, ir kapitalo, įdėto į įrankius, mašinas ir pastatus, gali būti įvairiai kombinuojamos»(26) [ten pat]. Vadinasi, pagrindinis kapitalas = darbo priemonėms, ir apyvartinis kapitalas = kapitalui, kuris sunaudotas darbui. Kapitalas, skirtas «darbui išlaikyti», jau tai yra lėkštas išsireiškimas, pasiskolintas iš A. Smito. Apyvartinis kapitalas čia supainiojamas, iš vienos pusės, su kintamuoju kapitalu, t. y. su gamybinio kapitalo dalimi, sunaudota darbui. Bet, iš antros pusės, kadangi priešpastatymas paimtas ne iš vertės didinimo proceso — pastovusis ir kintamasis kapitalas,— bet iš cirkuliacijos proceso (sena Smito painiava), tai kaip rezultatas gaunami dvigubai klaidingi apibrėžimai.
Pirma. Pagrindinio kapitalo tarnavimo ilgumo laipsnio skirtingumas ir kapitalo, susidedančio iš pastoviosios ir kintamosios dalies, sudėties skirtingumas čia laikomi lygiareikšmiais. Bet pastarasis skirtingumas apsprendžia pridedamosios vertės gaminimo skirtingumą; priešingai, pirmasis, jei kalbama apie vertės didinimo procesą, liečia tik tuos būdus, kuriais esamoji gamybos priemonių vertė perkeliama į produktą; o jei turimas galvoje cirkuliacijos procesas, tai jis liečia tik sunaudotojo kapitalo atnaujinimo periodą, arba, kitaip sakant,— laiką, kuriam kapitalas yra avansuotas. Jei mes, užuot atskleidę vidinį kapitalistinio gamybos proceso judėjimą, nagrinėsime tik susiformavusius reiškinius, tai tie skirtingumai iš tikrųjų sutaps. Vykstant visuomeninės pridedamosios vertės pasiskirstymui tarp kapitalų, įdėtų į įvairias gamybos šakas, turi įtakos ir skirtingumas periodų, kuriems yra avansuotas kapitalas (pvz., skirtingas pagrindinio kapitalo amžiaus ilgumas), ir skirtinga kapitalo organinė sudėtis (vadinasi, ir skirtinga pastoviojo ir kintamojo kapitalo cirkuliacija). Ir viena ir antra vienodai prisideda prie bendros pelno normos išsilyginimo ir verčių pavirtimo į gamybos kainas.
Antra. Cirkuliacijos proceso požiūriu vienoje pusėje yra darbo priemonės: pagrindinis kapitalas, antroje pusėje — darbo medžiaga ir darbo užmokestis: apyvartinis kapitalas. Priešingai, darbo proceso ir vertės didinimo proceso požiūriu vienoje pusėje yra gamybos priemonės (darbo priemonės ir darbo medžiaga), pastovusis kapitalas; antroje pusėje — darbo jėga, kintamasis kapitalas. Kapitalo organinei sudėčiai («Kapitalas», I knyga, XXIII skirsnis, 2 poskyris) neturi jokios reikšmės, ar tam tikras pastoviojo kapitalo vertės kiekis susideda iš didelio darbo priemonių kiekio ir nedidelio darbo medžiagos kiekio, ar iš didelio darbo medžiagos kiekio ir nedidelio darbo priemonių kiekio: kapitalo organinę sudėtį ištisai apsprendžia santykis tarp kapitalo, sunaudoto gamybos priemonėms, ir kapitalo, sunaudoto darbo jėgai. Priešingai: cirkuliacijos proceso požiūriu, skirtumo tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo požiūriu, lygiai taip pat neturi jokios reikšmės, kokiu santykiu tam tikras apyvartinio kapitalo vertės kiekis pasiskirsto į darbo medžiagą ir darbo užmokestį. Vienu požiūriu darbo medžiaga patenka į tą pačią kategoriją kaip ir darbo priemonės, priešpastatant kapitalo vertei, kuri sunaudota darbo jėgai. Antru požiūriu kapitalo dalis, sunaudota darbo jėgai, priklauso tai pačiai kategorijai kaip ir kapitalo dalis, sunaudota darbo medžiagai, priešpastatant tai kapitalo daliai, kuri sunaudota darbo priemonėms.
Todėl Rikardo teorijoje kapitalo vertės dalis, sunaudota darbo medžiagai (žaliavoms ir pagalbinėms medžiagoms), nepasirodo nei vienoje, nei antroje pusėje. Ji visiškai dingsta. Ji netinka pagrindinio kapitalo kategorijai, nes pagal savo cirkuliavimo būdą ji visiškai sutampa su darbo jėgai sunaudota kapitalo dalimi. Iš antros pusės, ji negali būti priskirta prie apyvartinio kapitalo, nes kartu su tuo savaime išnyktų iš A. Smito pasiskolintas ir tylomis aprobuotas priešpastatymo: pagrindinis ir apyvartinis kapitalas sutapatinimas su priešpastatymu: pastovusis ir kintamasis kapitalas. Rikardo turi perdaug stiprų logikos instinktą, kad to nepajustų, ir dėl to ši kapitalo dalis jo teorijoje visiškai dingsta.
Čia reikia pažymėti, kad, kaip sako politinė ekonomija, kapitalistas darbo užmokesčiui sunaudojamą kapitalą avansuoja įvairiems laiko tarpams, priklausomai nuo to, ar darbo užmokestį jis išmoka, pvz., kas savaitė, kas mėnuo ar kas trys mėnesiai. Iš tikrųjų yra kaip tik atvirkščiai. Darbininkas avansuoja kapitalistui savo darbą savaitei, mėnesiui, trims mėnesiams, priklausomai nuo to, ar jam apmokama kas savaitė, kas mėnuo ar kas trys mėnesiai. Jei kapitalistas pirktų darbo jėgą, užuot ją apmokėjęs, vadinasi, jeigu jis mokėtų darbininkui darbo užmokestį už dieną, savaitę, mėnesį arba už tris mėnesius pirmyn, tai būtų galima kalbėti apie avansavimą šiems laiko tarpams. Bet kadangi jis moka po to, kai darbas jau truko dienas, savaites, mėnesius, užuot pirkęs ir apmokėjęs darbą tam laiko tarpui, kurį jis turi trukti, tai čia yra kapitalistinis quid pro quo: avansas, darbininko išduotas kapitalistui darbo pavidalu, paverčiamas avansu, kurį kapitalistas išduoda darbininkui pinigų pavidalu. Reikalo nė kiek nekeičia tai, kad kapitalistas gauna atgal iš cirkuliacijos, arba realizuoja, patį produktą arba jo vertę (kartu su įkūnyta jame pridedamąja verte) tiktai praėjus ilgesniems ar trumpesniems laiko tarpams, priklausomai nuo to, kad nevienodo ilgumo laikas yra reikalingas produktui pagaminti, o taip pat nuo to, kad nevienodo ilgumo laikas yra reikalingas jo cirkuliacijai. Šiaip ar taip, pardavėjui visiškai nesvarbu, ką pirkėjas ketina veikti su jo preke. Kapitalistui mašina neatsieina pigiau dėl to, kad jis turi iš karto avansuoti visą jos vertę, kai tuo tarpu jam ši vertė iš cirkuliacijos proceso įplaukia atgal tik palaipsniui ir dalimis; taip pat jis nemoka brangiau už medvilnę dėl to, kad medvilnės vertė ištisai įeina į iš jos pagaminto produkto vertę ir, vadinasi, ištisai ir iš karto padengiama parduodant produktą.
Grįžkime prie Rikardo.
1. Būdinga kintamojo kapitalo ypatybė yra ta, kad čia tam tikra, duota (vadinasi, kaip tokia pastovioji) kapitalo dalis, duota vertės suma (laikomasi prielaidos, kad ji lygi darbo jėgos vertei, nors šiuo atveju yra nesvarbu, ar darbo užmokestis lygus darbo jėgos vertei, didesnis ar mažesnis už ją) išmainoma į jėgą, savaime didėjančią savo verte, kuriančią vertę,— į darbo jėgą, kuri ne tik atgamina kapitalisto apmokėtą vertę, bet tuo pačiu metu gamina pridedamąją vertę, anksčiau nebuvusią, jokiu ekvivalentu neapmokėtą vertę. Ši būdinga darbo užmokesčiui sunaudotos kapitalo dalies savybė, toto coelo [visais atžvilgiais] skirianti ją kaip kintamąjį kapitalą nuo pastoviojo kapitalo, dingsta, jei kapitalo dalis, sunaudota darbo užmokesčiui, nagrinėjama vien tik cirkuliacijos proceso požiūriu ir tuo būdu vaizduojama kaip apyvartinis kapitalas priešingai pagrindiniam kapitalui, sunaudotam darbo priemonėms. Tatai jau išplaukia iš to, kad tada toje pačioje rubrikoje — apyvartinio kapitalo rubrikoje — kapitalo dalis, sunaudota darbo jėgai, sujungiama su pastoviojo kapitalo sudėtine dalimi, sunaudota darbo medžiagai, ir priešpastatoma kitai pastoviojo kapitalo sudėtinei daliai, kuri sunaudota darbo priemonėms. Pridedamoji vertė, t. y. kaip tik toji sąlyga, kuri įdėtąją vertės sumą paverčia kapitalu, čia visiškai paliekama nuošalyje. Taip pat paliekamas nuošalyje ir tas faktas, kad vertės dalis, kurią produktui prijungia darbo užmokesčiui sunaudotas kapitalas, yra naujai pagaminta (vadinasi, iš tikrųjų atgaminta), o vertės dalis, kurią produktui prijungia žaliavos, nėra naujai pagaminta, nėra iš tikrųjų atgaminta, bet tik išlaikyta produkto vertėje, konservuota, ir dėl to tik vėl pasirodo kaip produkto vertės sudėtinė dalis. Skirtumas, kaip jis dabar atrodo apyvartinio ir pagrindinio kapitalo priešingumo požiūriu, tėra toks: prekei pagaminti panaudotų darbo priemonių vertė tik dalimis įeina į prekės vertę ir dėl to tik dalimis padengiama parduodant prekę, vadinasi, ir aplamai padengiama tik dalimis ir palaipsniui. Iš antros pusės, prekei pagaminti panaudotos darbo jėgos ir panaudotų darbo objektų (žaliavų ir pan.) vertė ištisai įeina į prekę ir dėl to ištisai padengiama ją parduodant. Šia prasme cirkuliacijos proceso atžvilgiu viena kapitalo dalis atrodo esanti pagrindinis, kita — tekamasis, arba apyvartinis, kapitalas. Abiem atvejais kalbama apie duotos, avansuotos vertės perkėlimą į produktą ir apie jos padengimą iš naujo produktą parduodant. Skirtumas dabar tėra tik tas, kad vienais atvejais šis vertės perkėlimas, vadinasi, ir vertės padengimas, vyksta dalimis ir palaipsniui, kitais atvejais — iš karto. Kartu panaikinamas kardinalus skirtumas tarp kintamojo ir pastoviojo kapitalo, vadinasi, užtušuojama visa pridedamosios vertės sukūrimo ir kapitalistinės gamybos paslaptis, t. y. užtušuojamos sąlygos, paverčiančios kapitalu tam tikras vertes ir daiktus, kuriuose jos įsikūnija. Visos kapitalo sudėtinės dalys čia tesiskiria tik savo cirkuliavimo būdu (o prekės cirkuliacijoje, žinoma, figūruoja tiktai jau esamos, duotos vertės); be to, ypatingas cirkuliavimo būdas yra bendras ir kapitalui, kuris sunaudotas darbo užmokesčiui, ir tai kapitalo daliai, kuri sunaudota žaliavoms, pusfabrikačiams, pagalbinėms medžiagoms,— priešingai tai kapitalo daliai, kuri sunaudota darbo priemonėms.
Todėl suprantama, kodėl buržuazinė politinė ekonomija instinktyviai laikėsi Smito teorijoje esančio «pastoviojo ir kintamojo kapitalo» kategorijų painiojimo su «pagrindinio ir apyvartinio kapitalo» kategorijomis ir be jokios kritikos ištisą šimtmetį perteikdavo šią painiavą iš kartos į kartą. Jai kapitalo dalis, sunaudota darbo užmokesčiui, jau visiškai nesiskiria nuo žaliavoms sunaudotos kapitalo dalies ir tik formaliai — tik tuo, ar ji cirkuliuoja dalimis ar ištisai kartu su produktu — tesiskiria nuo pastoviojo kapitalo. Tuo būdu vienu smūgiu sugriaunamas pagrindas, kuriuo remiantis galima suprasti tikrąjį kapitalistinės gamybos, vadinasi, ir kapitalistinio išnaudojimo, judėjimą. Tuo būdu kalbama tik apie tai, kad avansuotoji vertė vėl pasirodo.
Ši nekritiškai iš A. Smito pasiskolinta painiava trukdo Rikardo nuosekliai išvystyti savo teoriją. Ji jam trukdo ne tik daugiau negu vėlesniems apologetams, kurių tikslams sąvokų painiava gal ir netrukdo, bet ir daugiau negu pačiam A. Smitui, nes Rikardo, priešingai jam, nuosekliau ir aštriau vysto vertę ir pridedamąją vertę, iš tikrųjų paremia ezoterinį A. Smitą prieš ekzoterinį A. Smitą.
Fiziokratų teorijoje nėra nė pėdsako šios painiavos. Skirtumas tarp avances annuelles [kasmetinių avansų] ir avances primitives [pirminių avansų] teliečia tiktai skirtingus įvairių kapitalo, ypač žemdirbystės kapitalo, sudėtinių dalių atgaminimo periodus; tuo tarpu jų pažiūros į pridedamosios vertės gaminimą sudaro nepriklausomą nuo šio skyrimo jų teorijos dalį, būtent tą dalį, kurią jie iškelia kaip patį teorijos pagrindą. Pridedamosios vertės susidarymas čia aiškinamas ne remiantis kapitalu kaip tokiu, bet priskiriant jį tik vienai tam tikrai gamybinei kapitalo sferai, žemės ūkiui.
2. Apibrėžiant kintamąjį kapitalą,— vadinasi, ir bet kurią vertės sumą paverčiant kapitalu,— esmingiausia yra tai, kad kapitalistas išmaino tam tikrą, duotą (ir šia prasme pastovų) vertės dydį ⟨į darbo jėgą; vertę jis išmaino į jėgą, kuriančią vertę⟩; tam tikras vertės kiekis išmainomas į vertės gaminimą, į jos savaiminį didėjimą. Ar kapitalistas moka darbininkui pinigais ar pragyvenimo reikmenimis, tai šio esminio apibrėžimo nė kiek nekeičia. Tai keičia tik kapitalisto avansuotosios vertės egzistavimo būdą, nes vienu atveju ji įgauna formą pinigų, už kuriuos darbininkas pats perkasi rinkoje savo pragyvenimo reikmenis, antru atveju — formą pragyvenimo reikmenų, kuriuos darbininkas suvartoja betarpiškai. Iš tikrųjų išsivysčiusios kapitalistinės gamybos prielaida yra ta, kad darbininkas apmokamas pinigais, nes aplamai jos prielaida yra cirkuliacijos proceso tarpininkaujamas gamybos procesas, t. y. jos prielaida yra piniginis ūkis. Bet pridedamosios vertės kūrimas — vadinasi, ir avansuotosios vertės sumos kapitalizavimas — neišplaukia nei iš piniginės, nei iš natūralinės darbo užmokesčio, arba darbo jėgai pirkti sunaudoto kapitalo, formos. Jis išplaukia iš vertės mainymo į jėgą, kuriančią vertę, iš pastovaus dydžio pavertimo kintamu.
Didesnis ar mažesnis darbo priemonių įtvirtinimas priklauso nuo jų tarnavimo ilgumo, t. y. nuo fizinės savybės. Priklausomai nuo tarnavimo ilgumo jos, kitoms sąlygoms esant vienodoms, nusidėvi greičiau arba lėčiau, vadinasi, ilgesnį arba trumpesnį laiką funkcionuoja kaip pagrindinis kapitalas. Bet jos funkcionuoja kaip pagrindinis kapitalas anaiptol ne vien dėl šios fizinės ilgo tarnavimo savybės. Žaliavos metalo fabrikuose yra tokios pat ilgalaikės, kaip ir mašinos, kuriomis jos apdirbamos, ir tarnauja ilgiau už daugelį šių mašinų sudėtinių dalių: odą, medį ir t. t. Vis dėlto metalas, naudojamas kaip žaliava, sudaro dalį apyvartinio kapitalo, o funkcionuojanti darbo priemonė, pagaminta, gal būt, iš to paties metalo, sudaro dalį pagrindinio kapitalo. Vadinasi, ne dėl fizinės medžiagos prigimties, ne dėl mažesnio ar didesnio patvarumo tas pats metalas vieną kartą priskiriamas pagrindinio kapitalo rubrikai, kitą kartą — apyvartinio kapitalo rubrikai. Priešingai, šis skirtumas išplaukia iš to vaidmens, kurį jis vaidina gamybos procese: vienu atveju kaip darbo objektas, kitu — kaip darbo priemonė.
Darbo priemonės funkcija gamybos procese reikalauja, aplamai imant, kad ši priemonė ilgesnį ar trumpesnį laiką nuolat iš naujo būtų naudojama pakartotiniuose darbo procesuose. Tuo būdu jau jos funkcija apsprendžia ilgesnį ar trumpesnį jos medžiagos tarnavimo laiką. Bet medžiagos, iš kurios ji pagaminta, tarnavimo ilgumas pats savaime jos nedaro pagrindiniu kapitalu. Ta pati medžiaga kaip žaliava pasidaro apyvartinis kapitalas; ir ekonomistams, kurie painioja skirtumą tarp prekinio kapitalo ir gamybinio kapitalo su skirtumu tarp apyvartinio kapitalo ir pagrindinio kapitalo, ta pati medžiaga, ta pati mašina kaip produktas yra apyvartinis kapitalas, kaip darbo priemonė — pagrindinis kapitalas.
Bet nors pagrindiniu kapitalu darbo priemonė darosi ne dėl patvarumo tos medžiagos, iš kurios ji pagaminta, vis dėlto jos kaip darbo priemonės vaidmuo reikalauja, kad ji būtų iš palyginti patvarios medžiagos. Vadinasi, jos medžiagos patvarumas yra jos kaip darbo priemonės funkcionavimo sąlyga, o kartų ir materialinis pagrindas to cirkuliavimo būdo, kuris ją daro pagrindiniu kapitalu. Kitoms sąlygoms esant vienodoms, didesnis ar mažesnis jos medžiagos patvarumas uždeda jai didesniu ar mažesniu laipsniu įtvirtinimo [Fixität] antspaudą ir, vadinasi, yra iš esmės susijęs su jos kaip pagrindinio [fixes — įtvirtinto] kapitalo kokybe.
Bet jei darbo jėgai sunaudota kapitalo dalis nagrinėjama vien tik apyvartinio kapitalo požiūriu ir, vadinasi, priešpastatoma pagrindiniam kapitalui; jei dėl to skirtumas tarp pastoviojo ir kintamojo kapitalo suplakamas su skirtumu tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo, tai natūralu,— turint galvoje, kad medžiaginis darbo priemonės realumas yra esminis jos kaip pagrindinio kapitalo pobūdžio pagrindas,— kildinti apyvartinio kapitalo pobūdį, priešingai pagrindiniam, iš medžiaginio darbo jėgai sunaudoto kapitalo realumo, o paskui vėl apibrėžti apyvartinį kapitalą remiantis medžiaginiu kintamojo kapitalo realumu.
Tikroji darbo užmokesčiui sunaudoto kapitalo medžiaga yra pats darbas: veikimu pasireiškianti, vertę kurianti darbo jėga, gyvasis darbas, kurį kapitalistas yra išmainęs į negyvąjį sudaiktintą darbą ir įjungęs į savo kapitalą, ir dėl to jo rankose esanti vertė pavirsta savaime didėjančia verte. Bet šios savaiminio didėjimo galios kapitalistas neparduoda. Ji visada tėra tik jo gamybinio kapitalo sudėtinė dalis, kaip ir jo darbo priemonės, bet niekad nebūna jo prekinio kapitalo sudėtinė dalis, kaip, pvz., pagamintas produktas, kurį jis parduoda. Gamybos procese, kaip gamybinio kapitalo sudėtinės dalys, darbo priemonės nestovi priešais darbo jėgą kaip pagrindinis kapitalas, o darbo medžiaga ir pagalbinės medžiagos nesutampa su ja kaip apyvartinis kapitalas; priešais vieną ir antrą darbo jėga stovi kaip asmeninis veiksnys priešais daiktinius veiksnius,— taip yra darbo proceso požiūriu. Ir viena ir antra stovi priešais darbo jėgą kaip pastovusis kapitalas priešais kintamąjį kapitalą,— taip yra vertės didinimo proceso požiūriu. Arba, jei čia kalbama apie medžiaginį skirtingumą, kiek jis veikia cirkuliacijos procesą, tai klausimas yra toks: iš vertės, kuri yra ne kas kita, kaip sudaiktintas darbas, prigimties ir iš veikimu pasireiškiančios darbo jėgos, kuri yra ne kas kita, kaip sudaiktinamas darbas, prigimties išplaukia, kad darbo jėga per jos funkcionavimo laiką nenutrūkstamai kuria vertę ir pridedamąją vertę,— ir tai, kas darbo jėgai reiškiasi kaip judėjimas, kaip vertės kūrimas, jos produkte rimties forma pasirodo kaip sukurta vertė. Jei darbo jėga jau veikė, tai kapitalas jau daugiau nebesusideda iš darbo jėgos, iš vienos pusės, ir gamybos priemonių — iš antros. Kapitalo vertė, kuri buvo sunaudota darbo jėgai, dabar yra vertė, kuri (+pridedamoji vertė) prijungta produktui. Norint pakartoti procesą, reikia parduoti produktą ir už gautus pinigus vėl iš naujo pirkti darbo jėgą ir įjungti ją į gamybinį kapitalą. Kapitalo daliai, kuri sunaudota darbo jėgai, taip pat kaip ir jo daliai, kuri sunaudota darbo medžiagai ir t. t., tai suteikia apyvartinio kapitalo pobūdį priešingai tam kapitalui, kuris pasilieka įtvirtintas darbo priemonėse.
Tačiau jeigu antrinį apyvartinio kapitalo apibrėžimą, jam bendrą su dalimi pastoviojo kapitalo (žaliavos ir pagalbinės medžiagos), paversime esminiu darbo jėgai sunaudotos kapitalo dalies apibrėžimu,— būtent, jei remsimės tuo, kad jai sunaudota vertė ištisai perkeliama į produktą, kurį gaminant ši darbo jėga suvartojama, o ne palaipsniui ir dalimis, kaip kad yra su pagrindiniu kapitalu, kad ši vertė, vadinasi, taip pat turi būti ištisai padengta parduodant produktą,— tai šiuo atveju ir kapitalo dalis, sunaudota darbo užmokesčiui, medžiagiškai turi susidėti ne iš funkcionuojančios darbo jėgos, bet iš medžiaginių elementų, kuriuos darbininkas perkasi už savo darbo užmokestį, t. y. iš visuomeninio prekinio kapitalo dalies, įeinančios į darbininko vartojimą,— iš pragyvenimo reikmenų. Tokiu atveju pagrindinis kapitalas susideda iš darbo priemonių, kurios palyginti lėtai nusidėvi ir kurių dėl to nereikia dažnai atnaujinti, o kapitalas, sunaudotas darbo jėgai,— iš pragyvenimo reikmenų, ⟨kurių amžius yra trumpesnis⟩ ir kuriuos dėl to reikia greičiau atnaujinti.
Tačiau greitesnio ar lėtesnio nusidėvėjimo ribos nyksta.
«Darbininko vartojami maistas ir drabužiai, pastatas, kuriame jis dirba, įrankiai, kuriais jis dirbdamas naudojasi, yra laikino pobūdžio. Tačiau labai skirtingas yra laikas, kurį šie įvairūs kapitalai gali būti naudojami: garo mašina gali būti naudojama ilgiau kaip laivas, laivas — ilgiau kaip darbininko drabužiai, o darbininko drabužiai — ilgiau kaip jo vartojamas maistas»(27). [Žr. Рикардо: «Начала политической экономии». Maskva, 1955, 49 psl.]
Rikardo čia užmiršta namą, kuriame gyvena darbininkas, jo baldus, jo vartojimo įrankius, kaip peiliai, šakutės, indai ir t. t., kurie visi savo tarnavimo ilgumo prasme yra tokio pat pobūdžio, kaip ir darbo priemonės. Tie patys daiktai, tos pačios daiktų klasės vienu atveju pasirodo kaip vartojimo reikmenys, antru atveju — kaip darbo priemonės.
Skirtumas, kaip nurodo Rikardo, yra toks: «Priklausomai nuo to, ar kapitalas greitai nusidėvi ir dažnai turi būti atgaminamas, ar jis suvartojamas lėtai, jis yra priskiriamas arba prie apyvartinio, arba prie pagrindinio kapitalo»(28). [Plg. Рикардо: «Начала политической экономии». Maskva, 1955, 49 psl.]
Prie to jis daro pastabą: «Neesminis skirstymas, kuriame atribojančioji linija negali būti tiksliai išvesta»(29) [ten pat].
Tuo būdu mes laimingai vėl atėjome pas fiziokratus, kurių teorijoje skirtumas tarp avances annuelles [kasmetinių avansų] ir avances primitives [pirminių avansų] buvo panaudojamojo kapitalo vartojimo ilgumo, vadinasi, ir panaudojamojo kapitalo atgaminimo laiko skirtumas. Tačiau tai, kas jų teorijoje išreiškia svarbų visuomeninei gamybai reiškinį ir veikale «Tableau économique» [«Ekonominė lentelė»] taip pat siejama su cirkuliacijos procesu, čia tėra tik subjektyvus ir, anot paties Rikardo, bereikalingas skyrimas.
Jei darbui sunaudota kapitalo dalis skiriasi nuo darbo priemonėms sunaudotos kapitalo dalies tik savo atgaminimo periodu, vadinasi, savo cirkuliavimo ilgumu; jei viena dalis susideda iš pragyvenimo reikmenų taip pat, kaip antra iš darbo priemonių, ir pastarosios tesiskiria nuo pirmųjų tik mažesniu patvarumu, be to, ir pirmųjų patvarumas, žinoma, yra įvairaus laipsnio,— jei taip yra, tai visas differentia specifica [specifinis skirtumas] tarp darbo jėgai sunaudoto kapitalo ir gamybos priemonėms sunaudoto kapitalo, suprantama, visiškai išnyksta.
Tai visiškai prieštarauja Rikardo vertės teorijai, kaip ir jo pelno teorijai, kuri iš tikrųjų yra pridedamosios vertės teorija. Jis skirtumą tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo aplamai tenagrinėja tik tiek, kiek įvairūs jų kiekybiniai santykiai įvairiose gamybos šakose, esant vienodo dydžio kapitalams, veikia vertės dėsnį, būtent, jis nagrinėja, kaip dėl šių aplinkybių darbo užmokesčio kilimas arba mažėjimas atsiliepia produkto kainai. Tačiau net ribotuose šito tyrinėjimo rėmuose, painiodamas pagrindinį ir apyvartinį kapitalą su pastoviuoju ir kintamuoju kapitalu, jis daro didžiules klaidas ir iš tikrųjų savo tyrinėjime remiasi visiškai klaidingu pagrindu. Būtent, 1) kadangi darbo jėgai sunaudota kapitalo vertės dalis priskiriama apyvartinio kapitalo rubrikai, tai neteisingai vystomi paties apyvartinio kapitalo apibrėžimai ir ypač tos sąlygos, kurios darbui sunaudotą kapitalo dalį priskiria šiai rubrikai; 2) painiojamas tas apibrėžimas, pagal kurį darbui sunaudota kapitalo dalis yra kintamasis kapitalas, ir tas apibrėžimas, pagal kurį ji yra apyvartinis kapitalas priešingai pagrindiniam.
Jau iš pat pradžių yra aišku, kad darbo jėgai sunaudoto kapitalo apibrėžimas kaip apyvartinio arba tekamojo yra antrinis apibrėžimas, kuriame dingsta jo differentia specifica [specifinis skirtingumas] gamybos procese, nes tokiame apibrėžime, iš vienos pusės, darbui ir žaliavoms ir t. t. sunaudoti kapitalai yra lygiareikšmiai; rubrika, sutapatinanti dalį pastoviojo kapitalo su kintamuoju, visiškai ignoruoja kintamojo kapitalo differentia specifica priešingai pastoviajam. Iš antros pusės, nors darbui ir darbo priemonėms sunaudotos kapitalo dalys ir priešpastatomos viena kitai, bet anaiptol ne tuo atžvilgiu, kad jos visiškai skirtingu būdu dalyvauja gaminant vertę, o tuo atžvilgiu, kad tik per skirtingus laiko tarpus jos abi perkelia į produktą savo turimą vertę.
Visais šiais atvejais tekalbama apie tai, kaip tam tikra vertė, sunaudota prekės gamybos procese,— ar tai būtų darbo užmokestis, žaliavų kaina ar darbo priemonių kaina,— kaip ji perkeliama į produktą, vadinasi, kokiu būdu ji cirkuliuoja kartu su produktu ir parduodant produktą sugrįžta į savo pradinį tašką, arba yra padengiama. Vienintelį skirtumą čia tesudaro tas «kaip», ypatingas šios vertės perkėlimo būdas, vadinasi, ir jos cirkuliavimo būdas.
Sutartimi iš anksto nustatyta darbo jėgos kaina gali būti sumokama ir pinigais ir pragyvenimo reikmenimis,— abiem atvejais jos pobūdis lieka nepasikeitęs, abiem atvejais ji yra duota, iš anksto nustatyta kaina. Tuo tarpu, mokant darbo užmokestį pinigais, yra aišku, kad pinigai, kaip tokie, neįeina į gamybos procesą taip, kaip gamybos priemonės, kurių ne tik vertė, bet ir pati medžiaga stoja į gamybos procesą. Bet jei pragyvenimo reikmenims, kuriuos darbininkas perka už savo darbo užmokestį, betarpiškai, kaip medžiaginei apyvartinio kapitalo formai, taikoma ta pati rubrika kaip ir žaliavoms ir pan. ir jie priešpastatomi darbo priemonėms, tai reikalas jau atrodo kitoks. Jei vienų daiktų, t. y. gamybos priemonių, vertė darbo procese perkeliama į produktą, tai kitų daiktų, t. y. pragyvenimo reikmenų, vertė vėl pasireiškia darbo jėga, kuri juos suvartojo, ir jos funkcionavimu vėl perkeliama į produktą. Abiem atvejais tekalbama tik apie pakartotinį gamybos metu avansuotų verčių pasirodymą produkte. (Fiziokratai tai laikė tikru dalyku ir dėl to neigė, kad pramoninis darbas gali gaminti pridedamąją vertę.) Antai, Ueilendas jau cituotoje vietoje rašo: «Visiškai nesvarbu, kuria forma kapitalas iš naujo pasirodo… įvairios rūšys maisto, drabužių ir butų, kurie yra reikalingi žmogaus egzistavimui ir jo gerovei, taip pat kinta. Jie laikas nuo laiko suvartojami, ir jų vertė iš naujo pasirodo» ir t. t. («Elements of Political Economy», 31, 32 psl.). Kapitalo vertės, avansuotos gamybai gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmenų pavidalu, vienodai vėl pasirodo produkto vertėje. Tuo būdu laimingai pasiekiama tai, kad kapitalistinis gamybos procesas paverčiamas visiška misterija, ir produkte esančios pridedamosios vertės kilmė visiškai nuslepiama.
Toliau, tuo pačiu išbaigiamas buržuazinei politinei ekonomijai būdingas fetišizmas, paverčiąs visuomeninį ekonominį pobūdį, kurį daiktams suteikia visuomeninis gamybos procesas, į natūralinį, iš medžiaginės tų daiktų prigimties išplaukiantį pobūdį. Pavyzdžiui, «darbo priemonės yra pagrindinis kapitalas» yra scholastinis apibrėžimas, vedąs į prieštaravimus ir painiavą. Nagrinėjant darbo procesą («Kapitalas», I knyga, V skirsnis) buvo parodyta, kad nuo to vaidmens, kurį medžiaginiai elementai kiekvienu konkrečiu atveju vaidina tam tikrame darbo procese, nuo jų funkcijos ištisai priklauso, ar jie funkcionuoja kaip darbo priemonės, kaip darbo medžiaga ar kaip produktas. Lygiai taip pat darbo priemonės tik tuo atveju yra pagrindinis kapitalas, jei gamybos procesas yra aplamai kapitalistinis gamybos procesas, ir, vadinasi, gamybos priemonės yra aplamai kapitalas, jeigu jos turi ekonominį apibrėžtumą, visuomeninį kapitalo pobūdį; ir, antra, jos yra pagrindinis kapitalas tik tuo atveju, jeigu jos tam tikru būdu perkelia savo vertę į produktą. Jei to nėra, jos pasilieka darbo priemonės, nebūdamos pagrindinis kapitalas. Lygiai taip pat pagalbinės medžiagos, pvz., trąšos, jeigu jos perteikia savo vertę tokiu pat būdu, kaip didesnė dalis darbo priemonių, darosi pagrindiniu kapitalu, nors jos ir nėra darbo priemonės. Čia kalbama ne apie apibrėžimus, kurie gali būti taikomi daiktams. Kalbama apie tam tikras funkcijas, kurios išreiškiamos tam tikromis kategorijomis.
Jei pragyvenimo reikmenims kaip tokiems, esant bet kurioms aplinkybėms, priskiriama savybė būti kapitalu, sunaudotu darbo užmokesčiui, tai ši savybė «išlaikyti darbą», to support labour (Rikardo, 25 psl.), paverčiama šito «apyvartinio» kapitalo pobūdžiu. Vadinasi, išeina, kad pragyvenimo reikmenys, jeigu jie nebūtų «kapitalas», negalėtų išlaikyti darbo jėgos; tuo tarpu jų kaip kapitalo pobūdis jiems kaip tik suteikia savybę išlaikyti kapitalą svetimu darbu.
Jei pragyvenimo reikmenys kaip tokie yra apyvartinis kapitalas,— jį pavertus darbo užmokesčiu,— tai toliau iš to išplaukia, kad darbo užmokesčio dydis priklauso nuo darbininkų skaičiaus santykio su esamąja apyvartinio kapitalo mase,— mėgiamas ekonomistų teiginys; tuo tarpu iš tikrųjų pragyvenimo reikmenų masė, kurią darbininkas paima iš rinkos, ir pragyvenimo reikmenų masė, kurią kapitalistas turi savo paties vartojimui, priklauso nuo pridedamosios vertės santykio su darbo kaina.
Rikardo, kaip ir Bartonas(29a), visur painioja santykį tarp kintamojo kapitalo ir pastoviojo su santykiu tarp apyvartinio kapitalo ir pagrindinio. Vėliau mes pamatysime, į kokį klaidingą kelią dėl to nuslysta jo tyrinėjimas apie pelno normą.
Toliau, Rikardo sutapatina pagrindinio ir apyvartinio kapitalo skirtingumą su tais skirtingumais, kurie apyvartos procese susidaro veikiant visiškai kitokioms priežastims. Jis rašo: «Tenka taip pat pastebėti, kad apyvartinis kapitalas gali cirkuliuoti arba sugrįžti savo savininkui per labai skirtingus laiko tarpus. Kviečiai, nuomininko pirkti sėjai, yra pagrindinis kapitalas palyginti su kviečiais, kuriuos pirko kepėjas duonai iš jų gaminti. Vienas palieka juos dirvoje ir negali jų atgauti anksčiau kaip po metų, antras gali juos sumalti į miltus, parduoti kaip duoną savo pirkėjams, ir, praslinkus savaitei, jo kapitalas vėl bus laisvas tai pačiai gamybai atnaujinti arba kuriai nors kitai pradėti»(30). [Žr. Рикардо: «Начала политической экономии». Maskva, 1955, 50 psl.]
Čia būdinga, kad kviečiai, nors jie kaip sėkla yra ne pragyvenimo reikmuo, bet žaliava, priklauso, pirma, apyvartiniam kapitalui, nes patys savaime jie yra maisto produktas, ir, antra, jie priklauso pagrindiniam kapitalui, nes jų sugrįžimas nusitęsia ištisiems metams. Tačiau ne tik lėtesnis ar greitesnis sugrįžimas tam tikrą gamybos priemonę daro pagrindiniu kapitalu, bet tam tikras jos vertės perkėlimo į produktą būdas.
Iš A. Smito kylančios painiavos rezultatai yra šie:
1. Skirtumas tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo painiojamas su skirtumu tarp gamybinio kapitalo ir prekinio kapitalo. Pavyzdžiui, ta pati mašina yra apyvartinis kapitalas, jeigu ji kaip prekė yra rinkoje, ir pagrindinis kapitalas, jeigu ji įjungta į gamybos procesą. Čia visiškai nesuprantama, kodėl tam tikra kapitalo rūšis labiau negu kokia nors kita kapitalo rūšis turi būti pagrindinis kapitalas arba apyvartinis.
2. Kiekvienas apyvartinis kapitalas sutapatinamas su kapitalu, kuris sunaudotas arba turi būti sunaudotas darbo užmokesčiui. Žr., pvz., Dž. St. Milį ir kt.
3. Skirtumas tarp kintamojo ir pastoviojo kapitalo, kurį jau Bartonas, Rikardo ir kiti painioja su skirtumu tarp apyvartinio ir pagrindinio kapitalo, pagaliau visiškai suvedamas į šį pastarąjį skirtumą. Žr., pvz., Ramsėjų, kurio teorijoje visos gamybos priemonės, žaliavos ir t. t., taip pat kaip ir darbo priemonės, yra pagrindinis kapitalas ir tiktai darbo užmokesčiui sunaudotas kapitalas yra apyvartinis kapitalas. Bet kadangi suvedimas daromas kaip tik šia forma, tai tikrasis skirtumas tarp pastoviojo ir kintamojo kapitalo lieka nesuprastas.
4. Naujausiems Anglijos, ypač Škotijos ekonomistams, kurie į viską žiūri neapsakomai ribotu banko tarnautojo požiūriu, Makleodui, Patersonui ir kitiems, skirtumas tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo pavirsta skirtumu tarp money at call ir money not at call (piniginiai indėliai, kurie gali būti atsiimami iš anksto neįspėjus arba — tik iš anksto įspėjus).
(25)«This difference in the degree of durability of fixed capital, and this variety in the proportions in which the two sorts of capital may be combined».— Ricardo: «Principles of Political Economy», 25 psl.
(26)«The proportions, too, in which the capital that is to support labour, and the capital that is invested in tools, machinery, and buildings, may be variously combined».— L. c.
(27)«The food and clothing consumed by the labourer, the buildings in which he works, the implements with which his labour is assisted, are all of a perishable nature. There is, however, a vast difference in the time for which these different capitals will endure: a steam-engine will last longer than a ship, a ship than the clothing of the labourer, and the clothing of the labourer longer than the food which he consumes». Ricardo: «Principles of Political Economy», 27 psl.
(28)«According as capital is rapidly perishable and requires to be frequently reproduced, or is of slow consumption, it is classed under the heads of circulating, or fixed capital» [26 psl.].
(29)«A division not essential, and in which the line of demarcation cannot be accurately drawn» [26 psl.].
(29a)«Observations on the Circumstances which influence the Condition of the Labouring Classes of Society». London 1817. (Atitinkama vieta cituota I knygoje, 655 psl., 79 išnaša). [K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 563 psl., 79 išnaša.]
(30)«It is also to be observed that the circulating capital may circulate, or be returned to its employer, in very unequal times. The wheat bought by a farmer to sow is comparatively a fixed capital to the wheat purchased by a baker to make into loaves. The one leaves it in the ground, and can obtain no return for a year; the other can get it ground into flour, sell it as bread to his customers, and have his capital free, to renew the same, or commence any other employment in a week» (26, 27 psl.).