Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
„Šventoji šeima, arba Kritinės kritikos kritika. Prieš Bruno Bauerį ir kompaniją“ yra pirmas bendras K. Markso ir F. Engelso veikalas. 1844 metų rugpiūčio pabaigoje Paryžiuje Marksas susitiko su Engelsu, ir nuo to laiko prasidėjo kūrybinė jų draugystė visose teorinės ir praktinės revoliucinės veiklos srityse. Marksas ir Engelsas tuo metu jau buvo visiškai perėję nuo idealizmo prie materializmo ir nuo revoliucinio demokratizmo prie komunizmo. Poleminis veikalas „Šventoji šeima“, parašytas Paryžiuje 1844 metų rudenį, atspindi tolesnio Markso ir Engelso revoliucinės-materialistinės pasaulėžiūros formavimosi procesą.
„Šventojoje šeimoje“ Marksas ir Engelsas pasireiškia kaip kovingi materialistai, visiškai sukritikuodami subjektyvines jaunahegelininkių pažiūras. Marksas ir Engelsas čia taip pat kritikuoja idealistinę paties Hegelio filosofiją; teigiamai vertindami tai, kas buvo racionalaus Hegelio dialektikoje, jie kritikuoja mistifikuojančią šios dialektikos pusę.
„Šventojoje šeimoje“ suformuluota eilė labai svarbių dialektinio ir istorinio materializmo teiginių. Šiame veikale Marksas jau priartėja prie pagrindinės istorinio materializmo idėjos apie lemiamą gamybos būdo vaidmenį visuomenės vystymesi. Sugriaudami anksčiau viešpatavusias idealistines pažiūras į istoriją, Marksas ir Engelsas įrodo, kad priešakinės idėjos pačios savaime tegali išvesti visuomenę tik už senosios santvarkos idėjų ribų, kad „idėjoms įgyvendinti reikalingi žmonės, kurie turi panaudoti praktinę jėgą“ (žr. šio leidinio 132 psl.). Milžinišką reikšmę turi „Šventojoje šeimoje“ iškeltas teiginys, kad masė, liaudis, yra tikrasis žmonijos istorijos kūrėjas. Marksas ir Engelsas nurodo, kad kuo platesnis ir gilesnis yra visuomenėje vykstąs perversmas, tuo gausesnės yra masės, kurios vykdo tą perversmą. Leninas ypač pabrėžė šios minties reikšmę, apibūdindamas ją kaip vieną iš giliausių ir svarbiausių istorinio materializmo teiginių.
„Šventojoje šeimoje“ yra išreikšta beveik subrendusi pažiūra į pasaulinį istorinį vaidmenį, tenkantį proletariatui kaip klasei, kuris dėl savo padėties kapitalizmo sąlygomis „gali ir turi pats save išlaisvinti“ ir kartu panaikinti visas nežmoniškas buržuazinės visuomenės gyvenimo sąlygas, nes proletariatas „ne veltui išeina sunkią, bet užgrūdinančią darbo mokyklą. Svarbu ne tai, kokį tikslą dabar turi vienas ar kitas proletaras arba net visas proletariatas. Svarbu tai, kas yra proletariatas iš tikrųjų ir ką jis, sutinkamai su ta savo būtimi, istoriškai bus priverstas daryti“ (42 psl.).
Didelę reikšmę turi skirsnelis „Kritinės kautynės su prancūzų materializmu“, kuriame Marksas, duodamas trumpą materializmo vystymosi Vakarų Europos filosofijoje apybraižą, parodo, kad komunizmas yra logiška išvada iš materialistinės filosofijos.
„Šventoji šeima“ parašyta žymioje materialistinių L. Feuerbacho pažiūrų įtakoje; L. Feuerbachas turėjo didelės reikšmės Marksui ir Engelsui pereinant nuo idealizmo prie materializmo. Kartu šiame veikale jau yra elementų tos Feuerbacho metafizinio ir stebėtojiško materializmo kritikos, kurią Marksas 1845 metų pavasarį išdėstė „Tezėse apie Feuerbachą“. Vėliau Engelsas, nusakydamas „Šventosios šeimos“ vietą marksizmo istorijoje, rašė: „Abstraktaus žmogaus kultas, kuris sudarė naujosios Feuerbacho religijos branduolį, turėjo būti pakeistas mokslu apie tikruosius žmones ir jų istorinį vystymąsi. Šį tolesnį Feuerbacho požiūrio vystymą, išeinantį už Feuerbacho filosofijos ribų, 1845 metais pradėjo Marksas knygoje „Šventoji šeima““ (F. Engelsas. „Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“).
„Šventojoje šeimoje“ suformuluoti kai kurie pradiniai marksistinės politinės ekonomijos teiginiai. Skirtingai nuo socialistų-utopistų Marksas objektyviai neišvengiamą komunizmo pergalę pagrindžia tuo, kad privatinė nuosavybė, ekonomiškai vystydamasi, pati stumia save į pražūtį.
„Šventoji šeima“ priklauso tam laikotarpiui, kada marksizmo formavimosi procesas dar nebuvo pasibaigęs. Tai atsiliepė taip pat Markso ir Engelso vartojamai terminologijai. Mokslinė marksistinė terminologija Markso ir Engelso buvo kuriama ir tikslinama palaipsniui, besiformuojant ir toliau besivystant jų mokslui.
„Šventoji šeima“ išversta į lietuvių kalbą iš K. Markso ir F. Engelso Raštų paskutinio vokiškojo leidimo (Karl Marx, Friedrich Engels. Werke, Bd. 2, 2. Auflage, Berlin 1958). Lietuviškojo leidimo pratarmė paimta iš Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK paruošto rusiškojo „Šventosios šeimos“ 1956 m. leidimo.